Geriausi moterų draugai – ne deimantai, o rankinės

Viktorija M. Anängen

Didelės ir mažos, minkštos ir visai ne, baltos, juodos, raudonos, margos ir visokios kitokios. Be abejo, kalbu apie rankines – neišvengiamas moters palydoves visur ir visada. Deimantų turime ne visos, o rasti rankinės neturinčią moterį beveik neįmanoma. Cherchez la femme – tik kita prasme. Man buvo penkeri, kai parduotuvės vitrinoje pamačiau geltoną rankinuką, vienoje rankinuko pusėje buvo nupieštos smulktios rudos gėlytės. Man tas rankinukas be galo patiko. Tikriausiai taip ir sustingau vietoje prieš vitriną. Prisimenu, mama pakalbėjo apie rankinuką ir mes nuėjome. Tas nuostabus geltonas rankinukas gyveno Jaltoje, o mes – ne. Mes buvome ten tik trumpam ir, man nuėjus gatve, viltis turėti nuostabųjį, mano, penkiametės, akimis, rankinuką blėso su kiekvienu žingsniu. Iš tos kelionės prisimenu tik rankinuką ir Ayu-Dag, dar vadinamą lokio kalnu. Aš, brolis ir tėtis grįžome į kitą Juodosios jūros krantą – į Gruziją, kur tuomet gyvenome, o mama dar kuriam laikui su reikalais liko Jaltoje. Rankinuką aš gavau. Mama parvežė lauktuvių. Dar kartą ačiū tau, mama!

CITATOS:

* XIX amžiaus viduryje buvo sukurtas metalinis rėmelis, leidžiantis užsegti rankinuką dviem „burbuliukais“.

** Šią delikačią problemą išsprendė Coco Chanel, padabindama rankinuką ilga elegantiška metaline grandinėle, kas leido rankinę nešiotis ant peties.

*** Norinčių ir galinčių įsigyti „Birkin“ rankinę nėra mažai, taigi eilė yra nemenka (iki šešerių metų). „Hermés“, pasirodo, turi kriterijus, kuriais remiantis jums bus leista (arba neleista) užsisakyti „Birkin“ rankinę.

**** Atsarginės kelnaitės, matavimo juosta, kompasas, sulankstomi peiliai, vaikų žaislai, šunų ar kačių skanukai – viskas telpa į moterų rankines.

 

Funkcionalumas, darbinė apranga ir mobilumas

Ar jau supratote, apie ką aš kalbu? Žinoma, apie kišenes. Ilgą laiką kišenės buvo „vyriškas“ dalykas. Panašiai kaip ir kelnės, į kurias pasikėsino praktiškumą vertinančios moterys, pavyzdžiui, prancūzų feministė George Sand, kišenės buvo išskirtinai vyriškas reikalas. Mat siuvant moteriškus apdarus svarbu grakštus ir aptakus siluetas, dekoratyvumas. Moterų rūbai senais laikais buvo, sakykime, sudėtingi – kišenės šedevrus tiesiog išdarkytų. Tačiau moterys turėjo poreikių ir tam naudojo taip vadinamus portatyvus. Tai savotiškos „uždedamos“ kišenės, rišamos aplink juosmenį po suknelėmis. Šiuose portatyvuose moterys nešiojo joms reikalingus asmeninius daiktus. Rankinukai iš esmės turi tą pačią funkciją: smulkių asmeninių daiktų pernešimas iš vienos vietos į kitą. Mados keitėsi, suknelės mažėjo ir portatyvui paprasčiausiai neliko vietos. Kišenėms – dar neatsirado. Yra nuomonių, teigiančių, kad rankinukas – tai mados pasaulio išmislas išreikalauti daugiau pinigų, mat, neturėdamos kišenių, moterys buvo priverstos pirkti rankinukus savo patogiam mobilumui užtikrinti. Galbūt.

Yra duomenų, kad senosios civilizacijos naudojo rankines (o gal krepšius), yra rasta pavyzdžių, pagamintų prieš bemaž 5000 metų. Dar vienas radinys, kurio negaliu nepaminėti – tai apytikriai 2500–2300 metų prieš Kristų pagamintas šunų dantimis (šimtu jų) dekoruotas rankinukas. Mane net šiurpuliukas nupurtė, pagalvojus apie tai. Tačiau, koks skirtumas: ar krokodilo oda, ar šuns dantys: ir vienu, ir kitu atveju gyvūnas sumokėjo aukščiausią kainą. Kaip ten bebūtų, šis Vokietijoje rastas seniausias pasaulyje rankinukas, manoma, buvo odinis. Tik oda per tiek daug metų išnyko, o štai dantys – gyvas rankinuko egzistavimo įrodymas – liko. Rankinukas rastas kapavietėje ir tikriausiai reiškė ypatingą ten palaidoto žmogaus statusą.

XVI amžiuje akcesuaras tampa įdomesnis, rafinuotesnis. Makabriškų papuošimų šunų dantimis turbūt nerasite. Vis tik rankinukas buvo ne moteriškas aksesuaras, iki pat XVIII amžiaus pabaigos mažas rankines galėjo nešiotis tiek vyrai, tiek moterys. Elementaru, vyrai susidėdavo į rankines savo pinigus. Moterys – kas jas žino? Merginos tais garbiais laikais buvo mokomos siuvinėti. Bet kuri dėmesio verta kandidatė į žmonas turėjo įvaldyti šį meną. O, kokių gražių ir unikalių rankinukų (ir ne tik) tuomet sukurdavo merginos! Vėliau paplito mada vakarinius apdarus papildyti nedideliais rankinukais – ant riešo nešiojamais medžiaginiais maišeliais, visai ne tokiais, apie kuriuos galvojate girdėdami posakį „močiutės ridikiulis“. XIX amžiaus viduryje buvo sukurtas metalinis rėmelis, leidžiantis užsegti rankinuką dviem „burbuliukais“. Mano vaikystėje taip buvo užsegamos suaugusių moterų piniginės. Gražu. Tiesa, vos nepamiršau paminėti, kad 1920-aisiais atsirado rankinukai, skirti naudoti einant prasiblaškyti. Šie rankinukai turėjo būti nedideli ir papildydavo moters įvaizdį tarsi papuošalas. Naujas daiktas – nauja problema. Turime dvi rankas ir mums abiejų jų reikia. Bet jei vienoje rankoje yra rankinė, naudotis galime tik kita ranka, o tai jau nepatogu. Pasidėjus rankinę, ji gali būti pamiršta arba pavogta – irgi negerai. Šią delikačią problemą išsprendė Coco Chanel, padabindama rankinuką ilga elegantiška metaline grandinėle, kas leido rankinę nešiotis ant peties. Pasakojama, kad Coco Chanel šią idėją „pasiskolino“ iš vaikystės, mat jai ne kartą teko stebėti vienuoles, ant ilgų grandinių nešiojančias raktus. Viskas, kas nauja, pasirodo, tėra tik gerai pamiršti seni geri dalykai.

Rankinėms vis labiau įsitvirtinant moterų kasdienybėje, jos tapo savotišku laikmečio veidrodžiu, atspindinčiu gyvenimo būdą, istorines nuotaikas ir, be abejo, kultūrą. 1930-aisiais Europos juvelyrai iš prabangių medžiagų (sidabro ir aukso) kūrė minaudières – mažas dėžutes, nešiojamas kaip delninukes. Atėjo karo metai, ištekliai buvo riboti ir rankinės tapo paprastos ir funkcionalios. Šešiasdešimtaisiais rankinukai buvo įkvėpti kosmoso ir plastiko (čia rasime permatomas kieto plastiko rankines), o septintajame į madą grįžo blizgančio metalo rankinės, sukurtos taip, kad diskotekos šviesų spindulių būtų dar daugiau ir jie atsispindėtų visu savo gražumu. Tiesa, negaliu nepaminėti hipių rankinių, atspindinčių judėjimo vienybę, vertybes ir estetiką. Šios rankinės buvo siuvamos iš natūralių medžiagų, puoštos rankų darbo elementais, neretai ryškių spalvų, su psichodeliniais raštais, geometrinėmis figūromis ar gėlių motyvais. Rankinės dažnai būdavo suasmeninamos, pridedant įvairių elementų, metalinių segtukų, lipdukų ir panašiai. Aštuntajame dešimtmetyje akivaizdus turtas ir vartotojiškumo kultūra pagimdė dideles, puošnias, itin dekoruotas statuso rankines.

„Hermés“ „Kelly“ ir „Birkin“ – tai dvi ikoniškiausios rankinės, apie kurias dūsauja rankinukų mylėtojos. Už pirmojo, t.y. „Kelly“ rankinuko populiarumą turėtume padėkoti Alfredui Hitchcockui, leidusiam kostiumų dizaineriui, dirbusiam su filmo „Pagauti vagį“ (1955 m.) rekvizitais, įsigyti „Hermés“ rankinę. Filme vaidinusi Grace Kelly „įsimylėjo“ rankinuką, jis tapo itin populiarus po to, kai princese tapusi Grace Kelly pasinaudojo rankinuku slėpdama nuo paparacų nėštumą. „Birkin“ rankinuko istorija prasidėjo 1983 metais. Britų aktorė ir dainininkė Jane Birkin skrido iš Paryžiaus į Londoną. Šalia jos lėktuve sėdėjo ne kas kitas, o „Hermés“ direktorius Jeanas-Louisas Dumas. Kaip ir priklauso, dainininkės daiktai turėjo būti padėti saugiai bet, padėjus rankinę ant šono, daiktai ėmė iš jos byrėti. O tai jau pačios situacijos pamėtėta proga aptarti klausimą: kokia gi turi būti ideali rankinė. Elegantiška ir praktiška, žinoma. Šios elegantiškos ir praktiškos rankinės eskizas buvo nupieštas ten pat skrydžio metu ir tapo prabangos ir statuso simboliu. Šios rankinės, beje, gaminamos tik rankiniu būdu. Vienos rankinės pasiuvimas užtrunka apie 48 valandas. Norinčių ir galinčių įsigyti rankinę nėra mažai, taigi eilė yra nemenka (iki šešerių metų), o naujos rankinės kaina gali siekti tris milijonus. Rankinės siuvamos kelių dydžių, nuo „Birkin 25“ – t. y. kasdieniams poreikiams iki „Birkin 50“ – ko pakaktų norint susikrauti tai, ko jums reikia savaitgalio išvykai. Kas įdomu, „pre-owned“ (naudotų) „Birkin“ rankinukų kaina neretai yra didesnė nei naujų. Ir tai nėra keista, mat „Hermés“, pasirodo, turi kriterijus, kuriais remiantis jums bus leista (arba neleista) užsisakyti pasiūti „Birkin“ rankinę. Neišsigąskite, nereikia būti įžymybe, bet jums padėtų, jei prieš pradėdama teirautis apie „Birkin“ rankinuko siuvimą būtumėte nuolatinė „Hermés“ klientė.

Stiliaus ir grožio suvokimas moderniame pasaulyje šiek tiek kitoks, nes daugybė mados namų siūlo rankinukus, kurie yra ne tiek stilingi, kiek provokuojantys. Lady Gaga mėsos rankinukas (ir suknelė) tikriausiai buvo vienas iš labiausiai šokiruojančių apdarų. Ne tokiems drąsiems galima pasitenkinti rankinuku-bulvių traškučių pakeliu arba mėlynuoju IKEA pirkinių krepšiu ir panašiai. Jei jau norėčiau išsiskirti iš minios, ieškočiau kitų būdų. Tiesa, brangiausias pasaulyje rankinukas kainuoja daugiau nei 3,8 milijonus dolerių. Tai „The Mouawad 1001 Nights Diamond Purse“ – širdelės formos rankinė, padabinta 4517 deimantų (105 jų yra geltoni, 56 – rožiniai, 4356 – bespalviai).

Kiek rankinukų turite ir ką juose nešiojatės

Rankinukai, kaip ir batai, turi savybę kauptis. Vieni jų tinka prie vienokių apdarų, kiti – prie kitokių. Su vienais rankinukais einame į teatrą, kitus „vedamės“ pasivaikščioti į miestą, o tretieji ištikimai lydi mus pakeliui į darbą. Didžioji dalis moterų turi mažiau nei 15 rankinukų, bet daugiau nei 2. Rankinukų skaičius paprastai didėja su moters amžiumi, mat numylėtinių niekas nenori išmesti, ypač, jei tai gera, kokybiška rankinė. Na, apklausos rodo, kad kiek daugiau nei 50 proc. moterų savo kolekcijoje turi nuo 4 iki 10 rankinukų. Bet dar įdomiau sužinoti, kokie lobiai slypi tuose rankinukuose. Taigi apklausiau savo ir dukrų drauges bei pažįstamas, prašydama prisipažinti apie keisčiausius rankinuke esančius dalykus. Na, ne tokius daiktus, kuriuos tiesiog pamiršote išsiimti. Seni viešojo transporto ar kokių renginių bilietai neskaičiuojami. Prašiau papasakoti apie privatesnius radinius, ne atsitiktinius, bet nešiojamus nuolat. Mano pačios rankinuke visada rasite profesionalią gaivinimo kaukę ir… porą gilių. Na, gilės keliauja tarp rankinuko ir kišenės, mat kartais einant tiesiog malonu įsikišti ranką į kišenę ir jausti delne porą gilių, keisti jas vietomis, jausti struktūrą. Nežinau kodėl, tikriausiai ramina – toks savotiškas „priešistorinė“ blizgė. Kaštonas būtų per didelis, o štai gilės dydis, mano manymu, – tiesiog idealus. Ir jos tokios… natūraliai elegantiškos. Sutinkate? Mano kolegės, taip pat gydytojos visada galite paprašyti sportinio pleistro – neapsiriksite. Kita mergina prisipažino visada rankinuke, gražioje dėžutėje besinešiojanti valgymo lazdeles. Na, jei staiga prireiktų valgyti bėgant iš darbo kažkur kitur, bet ne namo. Gerai, kad šakutės su peiliu nesinešioja, – pagalvojau. Kita mergina papasakojo besinešiojanti bent kelis aliuminių gėrimo skardinių žiedus (angliškai vadinamus „stay-on-tab“), tuos, kuriuos atlenkiame ir patraukiame, norėdami atsidaryti gėrimo skardines. Kodėl ji nešiojasi juos savo rankinuke – neturiu jokio supratimo, gal irgi kaip blizgės prototipą… Dukros draugė visada nešiojasi antakių skustuvą, kurio, pasirodo, prireikė nurėžiant kažkur įstrigusią džinsų klešnę. Įdomu. Niekada nebūčiau pagalvojusi į rankinuką įsimesti tokį daiktą, bet, pasirodo, tai gali būti funkcionalu. Panašiai kaip nedidelis kitos draugės rankinuke gyvenantis atsuktuvas arba superklijų pakuotė. Atsarginės kelnaitės, matavimo juosta, kompasas, sulankstomi peiliai, vaikų žaislai, šunų ar kačių skanukai – viskas telpa į moterų rankines.

Mūsų močiučių jaunystėje rankinė tapo būtinybe ir iki šių dienų išlieka aksesuaru, pasakančiu apie moterį daug įdomių dalykų. Šiukštu be rankinės išeiti iš namų! Eidamos gatve, atkreipkite dėmesį į moterų rankinukus ir įspūdį, kurį susidarysite: veikli, sportiška, elegantiška, aukštuomenės dama, labai praktiška, idealiai subalansuota, panašu – turtuolė, „pinigų turi, o stiliaus jausmo nelabai“ – taip pat galimas variantas. Rankinė ne vien tik aksesuaras – tai ištisas pasakojimas apie prieš jus esančią moterį. Kurkite savo įvaizdžio istorijas, pasikartojančias ar kasdien vis kitas.

Į viršų