Pavasarį įvyko Aistės Stonytės debiutinio pilnametražio filmo apie uždraustą Jono Jurašo spektaklį „Mamutų medžioklė“ premjera. Ir Lietuvoje, ir tarptautinėje filmo premjeroje JAV šis dokumentinis filmas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir itin palankių įvertinimų – režisierei pavyko per vieno žmogaus gyvenimo tragediją parodyti visos mūsų valstybės istoriją. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose Aistės Stonytės režisuota „Mamutų medžioklė“ pripažinta geriausiu ilgametražiu dokumentiniu filmu. Septyneri šiam filmui skirti metai – toli gražu ne vienintelis iššūkis režisierės gyvenime.
Ema Kuraš
CITATOS:
* Nestudijuodama tikrai nerasčiau laiko perskaityti tiek daug įdomiausios mokslinės literatūros, kino ar filosofijos veikalų, kiek perskaitau jų dabar.
** Tas nuolatinis gyvenimas truputį įtampoje, laukiant, kada ji baigsis, ir yra mano gyvenimo pilnatvė.
*** Abejingumas tėvynei, abejingumas kito skausmui, abejingumas savo darbui – pavojingiausios žmogaus savybės visais laikais.
Šiuo metu studijuojate LMTA kino doktorantūroje. Ar tai didžiulis iššūkis sau?
Kai rengiausi stoti, atsimenu, kažkas patarė apgalvoti, ką atsakysiu komisijai, kuri gali paklausti, kodėl noriu studijuoti doktorantūroje. Suglumau, nes neturėjau jokio kito atsakymo be to, kad man tiesiog labai patinka mokytis. Doktorantūra suteikia galimybę gilinti turimas žinias ir tuo pačiu mėgautis procesu. Visos paskaitos yra neįtikėtinai įdomios. Kas kartą klausydama jų pagalvoju, kad man be galo pasisekė. Juokauju, kad man šie mokslai tokia šiek tiek egoistinė dovana sau. Nestudijuodama tikrai nerasčiau laiko perskaityti tiek daug įdomiausios mokslinės literatūros, kino ar filosofijos veikalų, kiek perskaitau jų dabar. Nors per kiekvieną sesiją prašau namiškių man priminti, ką aš ten sakiau – kodėl negalėjau tiesiog šiaip, nelaikydama egzaminų, savo malonumui skaityti Deleuze‘o ar Tarkovskio. Bet, matyt, negalėjau.
Baigėte žurnalistikos bakalaurą, ryšių su visuomene magistrą, tačiau svajojote apie kino režisūrą. Kino režisūros magistro studijas baigėte po ilgametės patirties televizijoje. Ar jau tada žinojote, ko norite ir kur link einate?
Televizijoje pradėjau dirbti labai jauna, vos baigusi Žurnalistikos institutą. Nors studijuodama žurnalistiką buvau tikra, kad rinksiuosi spaudą. Stodama komisijai sakiau, kad norėčiau rašyti apie kiną. Bet būtent apie kiną kaip žurnalistei rašyti ir neteko. O televizija atsirado kaip smagus nuotykis. Tuo metu Jogaila Morkūnas ir Audrius Siaurusevičius pakvietė drauge vesti tiesioginę rytinę laidą. Tikrai nemaniau, kad čia bus ilgo kelio televizijoje pradžia. Vieną projektą keitė kitas. Vienu metu supratau, kad perdegiau. Ir tuomet, po pertraukos, gimė laidos „Legendos“ idėja. Su laida, kuri turėtų išliekamąją vertę, mačiau prasmę toliau kurti televizijoje. Vėliau atsirado laida „Kine kaip kine“. Ši laida, dabar suprantu, buvo labai aiškus signalas, kad svajonės apie kiną niekur nedingo. Sugalvojusi laidos koncepciją – dekonstruoti lietuviškų aukso fondo filmų kūrimo procesus, susikūriau galimybę bent taip semtis kino žinių. O vėliau, paskatinta režisierių Algimanto Puipos ir Janinos Lapinskaitės, įstojau studijuoti kino režisūros. Juos visada vadinsiu savo kino krikšto tėvais, nes būtent jie nuvijo abejones, ar ne per vėlu grįžti prie savo svajonės, kai tau jau per trisdešimt.
Kodėl iš karto nestojote į kino režisūrą?
Mokykloje buvau tikra, kad studijuosiu režisūrą, bet atsitiko taip, kad man baigus nerinko režisierių kurso. Įstojau į žurnalistiką, nes nenorėjau nuvilti mamos. Stodama komisijai sakiau, kad aš čia trumpam. Kitais metais perstosiu į Muzikos ir teatro akademiją. Bet Žurnalistikos institute dėstė legendiniai žurnalistikos korifėjai, tokie kaip Laimonas Tapinas, Skirmantas Valiulis, Algimantas Čekuolis, Marius Lukošiūnas, Algimantė Žukauskienė ir daugelis kitų labai puikių žurnalistų. Gal ir dėl to nemečiau žurnalistikos studijų, kurias ir šiandien atsimenu su didele nostalgija. Be to, studijuodama pradėjau dirbti. Žurnalistės darbas man tiko ir patiko.
Jūsų veiklos apima daugybę sferų – dirbote žurnaliste ir vyriausiąja redaktore, vedėte televizijos laidas, dirbote kino filmų atstove ryšiams su visuomene, vadovavote filmų komunikacijai, kūrėte ir vedėte publicistines laidas, esate režisierė. Kiek šios veiklos ir turimos kompetencijos siejasi tarpusavyje?
Skirtingos patirtys praturtina, leidžia lengviau orientuotis bet kurioje naujoje srityje, į kurią žengiu. O ir tarpusavyje jos susijusios. Apskritai šiandieniame pasaulyje yra populiarūs tarpdisciplininiai mokslai. Meno lauke nėra neįprasta, kai į jį įžengia žmogus net iš radikaliai kito lauko. Man visada įdomus tokių žmonių žvilgsnis. Tarkime, režisierius Mindaugas Survila, prieš įžengdamas į kino lauką, studijavo biologiją, režisieriaus Sergejus Loznica – matematiką, Giedrė Žickytė – žurnalistiką. Bet kokia kita patirtis – tiek gyvenimiška, tiek akademinė, man rodos, ne atima, bet praturtina.
Ar būna, kad jaučiatės pametusi savo identitetą profesine prasme? Ar susiduriate su dvylipumu, kai tampa sunku apibrėžti save viena konkrečia profesija, veikla?
Identiteto klausimas buvo labai jautrus iš karto po režisūros studijų. Nes ilgus metus save pristatinėjau kaip žurnalistę. O čia rankose režisieriaus diplomas, bet dar nė vieno filmo. Skambinant savo filmo herojams, prieš jiems atsiliepiant suglumdavau – pala, o kaip prisistatyti? Režisiere? Bet jie mane pažįsta kaip žurnalistę. O kas iš tiesų esu? Tas dvilypumas provokavo vidinį konfliktą. Įgijau naują profesiją, o atrodė, tarsi pamečiau save. Bet viskas stojo į savo vietas po filmo premjeros. Supratau, kad kelios profesijos ne atima, bet duoda kitokias saviraiškos galimybes, kad sukauptos patirtys ir skirtingi išsilavinimai praverčia abejose sferose. Ir nei vienos, nei kitos srities neturiu išsižadėti.
Kaip manote, ar kūrėjui svarbu tvirtai laikytis savo intuicijos, daryti tai, kas jam pačiam artima?
Ne tik kūryboje svarbu daryti tai, kas artima. Kine, matyt, tai būtina sąlyga. Nes kinu tu gyveni ne vienus metus. Mano atveju tai buvo septyneri „Mamutų medžioklei“ skirti metai. Tuo filmu kvėpavau. Kartais dirbau kitus darbus tik tam, kad galėčiau jį kurti. Kad galėčiau sau leisti kurti jį taip, kaip man norisi. Dabar suprantu, kad per tuos metus ryždavausi beprotiškiausiems žingsniams. Esu skridusi į Londono archyvus vienai dienai, neužsimindama apie tai prodiuseriui, tik todėl, kad jau buvome beveik užrakinę montažą, o man reikėjo atrasti dar kelias nuotraukas, kurias žūtbūt norėjau įdėti į filmą.
Daug bendraujant su žmonėmis, atsiranda tarsi šeštas jausmas, pradedi „nuskaityti“ žmogų, dar jam neprabilus. Jūs, jau ne vienus metus tyrinėjanti išskirtinių žmonių likimo vingius, greičiausiai gebate perskaityti subtiliausius jų charakterių niuansus? Esate gera psichologė?
Esu gera klausytoja. Girdėti, ką žmogus pasakoja, reikia išmokti. Net tai, ką pasakoja tarp eilučių. Man teko dovana klausyti žmonių, kurių biografijos vertos kino filmų. Visi žmonės, apie kuriuos kuriame „Legendas“, labai charizmatiškos, nepaprastos asmenybės, dažnai ne tik su sudėtingomis, dramatiškomis biografijomis, bet ir tvirtais charakteriais ar aštriu būdu. Esu turėjusi interviu, kurių prisibijodavau. Dažniausiai į juos mane palydėdavo kolegų perspėjimai, kad lengva nebus. Bet tokie susitikimai visuomet patys įdomiausi. Kai tave prisileidžia atsargiai, labai įdomu rasti raktą į žmogaus širdį.
Neabejoju, kad mėgaujatės kino kūrimo procesu, o kaip yra su filmo išėjimu į pasaulį: premjeromis, interviu? Ar pastarieji labiau vargina, ar kelia pasitenkinimą, džiaugsmą?
Po filmo premjeros tave įsuka įvykių cunamis. Tiesą pasakius, net nežinau, ar sugebu tuo pasimėgauti. Nes, be viso užgriuvusio malonaus dėmesio, gyvenimas aplink irgi nesustoja, tęsiasi mokslai, vaikai lanko mokyklą, būrelius, reikia grįžti prie naujų projektų. Tai ta popremjerinė euforija įsisuka į bendrą pašėlusio gyvenimo tempo karuselę.
Negalima nepastebėti, kokį išlavintą skonį, kokybės jausmą turite. Kas labiausiai formavo ir lėmė jūsų pačios estetikos pojūtį?
Ačiū. Tiesą pasakius, net nežinau, kaip atsakyti į tokį klausimą. Bet, matyt, kad tėvai formuoja žmogų. Aplinka, kurioje augi. Aš augau, kaip augo daugelis mano kartos inteligentų vaikų – tenkinomės kuklia buitimi ir labai turtingu mus supančiu kultūriniu pasauliu. Visą laisvalaikį tėvai užpildydavo sekmadieninėmis šventomis mišiomis teatre, koncertais ar parodomis. Įdomu, bet neatsimenu, kad tėvai būtų ėję kažkur be manęs, kad būčiau kur nors palikta. Su tėčiu praleisdavau daug laiko teatre ar namuose, kur galėdavau stebėti, kaip jis repetuoja su kolegomis. Su mama augau Mažvydo bibliotekoje muzikos ir meno skyriuose, tarp gausybės plokštelių ir meno albumų. Mama ir jos kolegės man tada atrodė kaip elegantiškiausios mados ikonos.
Kas jums, susidūrusiai su tiek daug ryškių asmenybių, šiandien yra svarbiausios pamatinės žmonių vertybės?
Padorumas. Žinote, aš juokiuosi, kad mūsų laidoje kaip lakmusas veikia skambučiai legendinės asmenybės artimiesiems ar kolegoms. Būna, kad kam beskambinu, visi sutinka ateiti į laidą, mano kvietimą palydėdami žodžiais: „Apie šį žmogų privalau pakalbėti“. O būna legendinis, nepaprastai ryškų pėdsaką mūsų kultūroje palikęs menininkas, o kalbėti net po jo mirties niekas nenori. Ir priežastis visada ta pati. Kolegų ir artimųjų nuoskaudos žmogų pasiveja net kape.
Kokie idėjų apmatai šiandien sugulę ant jūsų darbo stalo? Kokios asmenybės žadina kūrybinį alkį?
Šiuo metu pradėjau filmuoti filmą apie nepaprastai talentingą dramatiško likimo fotografą Virginijų Šontą. Dirbu ir prie kitų kelių dokumentinių filmų projektų. Kol kas mane visos istorijos veda į praėjusio amžiaus šeštąjį-devintąjį dešimtmetį. Keista, bet kartais atrodo, kad tame laike orientuojuosi net geriau, nei šiandieniame pasaulyje. Kažką, matyt, ten esu palikusi.
Esate skautė, ar kasdienybėje pavyksta vadovautis jų puoselėjamomis vertybėmis bei principais? Kurie jų yra, jūsų manymu, kertiniai, svarbūs jums asmeniškai?
Skautybės idėjos ir šitos organizacijos vertybės, matyt, yra pamatinės kiekvienam, kažkada vaikystėje davusiam skauto įžodį. Sutinku daugybę žmonių, kurie aktyviai nebeskautauja, o aš juose iš karto atpažįstu skautą – kažką labai artimo ir man svarbaus. Priesaika tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui visam gyvenimui nustato žmogaus moralinį kompasą. Paskutinį kartą net nežinau ar nustebau, kai po daugybės pamainų kartu garso operatorius Kipras Čėsna, vienas atsakingiausių mano sutiktų žmonių kino lauke, pasakė, kad jis irgi skautas. O aš šyptelėjau – kai pradėjome dirbti kartu, to nežinojau, bet, matyt, intuityviai pajutau, kad tai žmogus, su kuriuo galėčiau eiti į kalnus. Skautai turi savo garbės kodeksus, kurių laikosi. Sąžiningumas ir neabejingumas tam, ką darai, yra viena iš kertinių savybių, kurią atpažįstu savo broliuose ir sesėse.
Ar dažnai naudojatės privilegija leisti laiką tik su savimi? Kiek jau esate pažinusi save?
Galbūt atrodo, kad nuolat sukuosi tarp žmonių, nes to reikalauja darbas. Bet iš tiesų praleidžiu be galo daug laiko viena. Kai ruošiuosi laidoms, kai rašau, kai skaitau. Ir man tai patinka. Esu intravertė. Man nereikia daug žmonių, užtenka kelių artimiausių bičiulių, su kuriais man gera ir įdomu. O save, man atrodo, pažįstu jau pakankamai gerai, kad galėčiau apsaugoti ir nepakliūti į nemalonias situacijas, susisaistyti varginančiais santykiais darbe, išvengti beprasmiškų įsipareigojimų.
Kai stinga laiko, padeda planavimas. Ar planuoti jums sekasi? Ko gyvenime daugiau – ekspromto ar kryptingo judėjimo tikslo link?
Su mano visomis veiklomis ir užimtumu, turint galvoje, kad esu dviejų dar nedidelių mergaičių mama, neplanuodama savo laiko nieko nespėčiau. Smagios veiklos, kurios nesusijusios su vaikais ar darbais, dažniausiai patenka į mano interesų lauką tik po vidinės cenzūros – ar man tikrai to reikia. Vienintelis malonumas, kurio neatsisakau ir randu jam laiko, – tai kinas ir teatras.
Kiekviename naujame projekte yra tam tikrų iššūkių. Kaip greitai su jais susidorojate ir kada vėl grįžtate į komforto zoną?
Matyt, mano komforto zona ir yra iššūkiai. Kažkas labai gerai neseniai paaiškino – yra žmonių tipas, kuris nuolat ieško veiklos kaip dopamino. Tas nuolatinis gyvenimas truputį įtampoje, laukiant, kada ji baigsis, ir yra mano gyvenimo pilnatvė. Kai mamai skundžiuosi, kad nieko nespėju, ji visada primena, kad neatsimena, kada buvo kitaip. O gal tie iššūkiai yra bėgimas nuo tylos, kurios bijau. Nemoku susigyventi su spengiančia tyla, kuri užklumpa po kiekvieno pasibaigusio didesnio projekto ar intensyvaus gyvenimo etapo.
Kokios charakterio savybės jums labiausiai padeda darbe, o kokios – trukdo?
Ir padeda, ir trukdo perfekcionizmas. Nes reikalaudama daug iš savęs, tikiuosi to ir iš kitų. Ir, jei man kažkas sako, kad tu labai ramaus būdo, visada juokiuosi – taip, jūs su manim nedirbate.
Visuotinio pozityvumo laikais gal nuskambės nekaip, bet… kokių žmonių nemylite?
Gal geriau būtų kalbėti ne apie žmones, bet savybes, kurios man nepatinka. Nemėgstu abejingumo. Abejingumas tėvynei, abejingumas kito skausmui, abejingumas savo darbui – pavojingiausios žmogaus savybės visais laikais.
Ar esate liberali mama? Bandote diegti vertybes, įvedinėjate namų taisykles ar leidžiate savo dukroms tiesiog būti, tikėdamasi, kad jos mokysis iš matomų pavyzdžių?
Namuose kuriu ne taisykles, bet tradicijas. Pati užaugau namuose, kuriuose nebuvo taisyklių, kaip ir griežto tono. Ir dabar galvoju, kad nesąmoningai savo santykį su vaikais konstruoju pagal savo tėvų santykio su manimi modelį. Su savo tėvais aš visada draugavau. Man buvo svarbi jų nuomonė. Bene svarbiausia ji ir šiandien. Man darė įspūdį jų santykis su pasauliu. Kaip mama moka oriai ir grakščiai laikytis bet kokiose gyvenimo situacijose. Žinant, ką jai teko išgyventi tremtyje ir nepalūžti, suprantu, kad tai, matyt, vaiko, užgrūdinto Sibire, savybės. Tėčio atsidavimas kito skausmui, įsitraukiant į savanoriškas veiklas, jo laikysena sovietiniame režime, kuriam jis sugebėjo pasipriešinti. Visa tai buvo tie pavyzdžiai, iš kurių mokiausi ir mokausi. Savo vaikams galiu tik tikėtis, kad irgi esu pavyzdžiu ir to užtenka nekuriant jokių taisyklių.
Kas, jūsų manymu, daro mūsų gyvenimą kokybišku?
Apsisprendimas gyventi taip, kaip nori tu, o ne tikisi iš tavęs kiti. Tai yra užsiimti mylima veikla, vengti toksiškų santykių tiek gyvenime, tiek darbe.
Su amžiumi mes surimtėjame. Tam yra pakankamai priežasčių: atsakomybė ir rūpestis vaikais, artimaisiais, beprotiškas gyvenimo tempas. Tačiau jaunystės požymis – leisti sau pašėlioti ir patirti neplanuotų nuotykių. Ar dažnai leidžiate sau pasiduoti ekspromtui, impulsyvumui?
Ne. Nes tam ir buvo jaunystė. Kai namuose laukia vaikai, visi ekspromtai planuojami iš anksto ir gerai apgalvojus. O gal ir šiaip turiu tiek adrenalinu aprūpinančios veiklos, kad kokiems nors nuotykiams nebelieka nei laiko, nei noro.
„Tik kitų gerumu mes šioj žemėj gyvi“ – ar teko sutikti daug žmonių, kurie patvirtino šią frazę?
Man teko laimė karantino laikotarpiu savanoriauti „Stiprūs kartu“ linijoje. Tai buvo nepaprasta patirtis. Kiekvieną dieną susidurdavau su žmonių gerumu ir tai graudindavo. Nekalbu apie medikus, kurie dirbo šventą darbą. Bet ir paprasti žmonės, operatyviai susibūrę visoje Lietuvoje, tam, kad padėtų vargstančiam, silpnesniam, tapo liudijimu, kad kokie skirtingi bebūtume, nelaimės akivaizdoje esame labai vieninga tauta. Gerų ir neabejingų žmonių tauta.