Amžinos jaunystės pažadai

jaunyste2-nuotrauka

Viktorija M Anängen

Mano aštuoniolikmetė dukra su siaubu skaičiuoja, kad jau „tuoj tuoj“ jai bus per dvidešimt. O laikas taip greitai bėga, kad ir trisdešimt jau netoli. O dar ilgiau jos paklausius atrodo, kad jau ir į pensiją laikas ruoštis. Mano mergaitė bijo pasenti, rūpinasi veido savimasažu ir labiau už mane džiūgauja, kai nepažįstami žmonės mus palaiko sesėmis, mat genetika, anot mano dukros, – galingas dalykas ir į ją „spjauti nereikia“. O aš senti nebijau ir į jaunimo klausimus apie „geriausią gyvenime laiką“ visada sakau: dabar, bet gal ryt bus dar geriau. Savo atsakymą motyvuoju tuo, kad vaikai jau nemaži, kad galiu skirti laiko sau, be to, finansinė nepriklausomybė (kurios tikrai nebuvo jaunystėje), kad ir neperlenkiant lazdos – dar ir kaip padeda džiaugtis gyvenimu.

CITATOS:

* Sveikas kūnas ir senėjimas – neretai du skirtingi dalykai.

** Jaunystę žadančių mokslinių atradimų yra, bet visi šie atradimai dar per mažai išnagrinėti ir gali pateikti nemalonių siurprizų.

Puikiai žinau, kad ne vien tik mano dukra dūsauja mąstydama apie amžiną jaunystę. Karalienė Elžbieta I skyrė daug dėmesio ir išteklių alchemikams, ieškantiems jaunystės eleksyro. Nuo septynioliktojo amžiaus daug kas pasikeitė, matyt, tam tikri atradimai, veikiantys mūsų gyvenimus reikiama kryptimi, yra padaryti. Statistiškai nuo šeštojo praeito amžiaus dešimtmečio tikėtina gyvenimo trukmė kasmet pailgėja 18 savaičių. Ir nors šis gyvenimo trukmės pailgėjimas pastaruoju metu buvo stabilus, jis nėra beribis. Tik kas tūkstantasis gyventojas geba sulaukti 110 metų amžiaus ir tik pavieniai pasieks 120 metų amžiaus ribą, galbūt maksimalią.

Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje yra per 70 metų, tačiau tam tikrose pasaulio vietose, taip vadinamose „mėlynosiose zonose“, žmonės gyvena kur kas ilgiau. Didžioji dalis jų sulaukia šimto metų. Yra penkios mėlynosios zonos: Nicoya pusiasalis Kosta Rikoje, Loma Linda Kalifornijoje, Sardinijos salos Italijoje, Okinawa Japonijoje ir Graikijos Ikarijoje. Sakoma, žmonės daug juda, sveikai gyvena ir turi tikslų. Šios mėlynosios zonos, be abejo, traukia mokslininkus, mėginančius suprasti, kodėl šie žmonės gyvena ilgai ir sveikai bei mėgina pritaikyti išmoktas pamokas. Bet ir šie žmonės sensta. O štai kai kurios vežlių rūšys gyvena kur kas ilgiau nei šimtą metų. Tai, kas traukia mokslininkų dėmesį – jų gebėjimas „nesenti“ suaugusiuoju laikotarpiu. Įdomi perspektyva, ypač, jei ją galėtume pritaikyti ir žmonėms. „Google“, „Amazon“, „PayPal“ įkūrėjai, lygiai kaip ir karalienė Elžbieta I, skiria milžiniškus pinigus įmonėms, dirbančioms gyvenimo ilginimo, senėjimo procesų slopinimo klausimais. Galbūt vieną dieną patirsime, kad Piterio Peno istorija nėra iš piršto laužta ir nesenėjimas yra įmanomas? Tik vaikystėje „užstrigti“ tikrai nenorėčiau.

Vienas iš mano artimų pažįstamų taip pat nagrinėja naujas tendencijas ir investuoja į potencialius jaunystę padėsiančius išsaugoti metodus. Ne dėl to, kad pats trokšta amžinos jaunystės, rinka didelė, už jaunystę žmonės nori mokėti didelius pinigus, jei „pataikysi“ – gera investicija atsipirks, jei ne – prarasi viską, ką įdėjai. Suprantu tokią mintį, juk norisi sulaukti didesnio pažado nei tą, kurį siūlo šiuolaikinė medicina: nepersivalgyti, sportuoti ir anksti eiti miegoti. Panašu, kad iš žmogaus tokių aukų reikalauti nelabai galima. Mes trokštame stebuklo. Miegoti tik ant nugaros tam, kad išvengtume raukšlių, skamba „išskirtiniau“. Beje, mokslas pajudėjo į priekį. Dabar dirbama ne su svajonėmis, bet su konkrečiais senėjimo stabdymo mechanizmais.

Pirmiausia siūlau padalyti šį amžinos jaunystės klausimą į dvi atskiras dalis. Kas jums yra jaunystė?

  1. Glotnus veidas be raukšlių, švytinti oda ir puiki figūra? – įmanoma iki tam tikros ribos.
  2. Gera savijauta ir daug energijos? – įmanoma iki tam tikros ribos.
  3. Nemirtingumas? – neįmanoma, o ir nereikia! Įsivaizduojate, sulaukę 1000 metų amžiaus net iš nuobodulio negalėtumėte numirti…
  4. Gebėjimas daryti neapgalvotus dalykus, kvailystes? Misija įgyvendinta!

Pastarąjį punktą pasiekti turbūt lengviausia, nes kvailysčių pridarome visi. Vienas iš keturių punktų – 25 procentai – jau šioks toks rezultatas. Juokauju, žinoma. Aš į individo gyvenimą linkusi žiūrėti iš platesnės perspektyvos. Biologine bei evoliucijos prasme kiekvieno organizmo paskirtis – suaugti ir susilaukti palikuonių. Po to evoliucijai mes kaip ir neberūpime, nes iš mūsų naudos nėra. Taigi senėjimas – tai tarsi evoliucinės atrankos metodas – išgyvena tik stipriausi. O kadangi iš mūsų, pagyvenusių, evoliucijai naudos jau nėra, mums leidžiama pasenti, nusilpti ir palikti vietą stipresniems. Na, medicina pažengė į priekį, mes sukūrėme daugybę vaistų, mokame gydyti daugybę ligų ir gyvename ilgiau, nesuteikdami visuomenei didesnės socioekonominės naudos. Visuomenei senstant tenka dirbti ilgiau – štai jums ir elementarus (supaprastintas) paaiškinimas apie keliamą pensinį amžių. Norite išsaugoti jaunystę – būkite pasiruošę dirbti amžinai.

Statistiškai suaugusio žmogaus mirties tikimybė padvigubėja kas aštuonerius metus, gyvenimo pabaigoje procesas įgauna pagreitį. Paskaičiavus konkrečiau, tikimybė, kad trsidešimtmetis asmuo mirs metų bėgyje yra 0,1 proc., šešiasdešimtmetis – 1 proc., o štai devyniasdešimtmetis – per 15 proc., šimtamečio mirties tikimybė – 50 proc. Žinau, nejauki mintis. Neseniai skaičiau Yoko Tawada romaną „Emisaras“. Įvyksta ekologinė katastrofa, kuri išderina visus gamtos dėsnius: seni žmonės nustoja mirti, o vaikai gimsta tokie silpni, kad jie nė vaikščioti neturi jėgų. Verta dėmesio knyga, recenzuojama kaip švelnus ir šmaikštus impresionistinis kūrinys, tačiau man sukėlusi kur kas daugiau filosofinių pamąstymų gyvenimo tema. Atvirai, senėjimas – tai kaina, kurią mokame už gyvenimą. Visokio plauko šarlatanų, žadančių tai, ką norisi išgirsti, visada atsiras. 2016 metais Kalifornijoje atsidarė „ambrozija“ pavadinta klinika, perpilanti jaunų žmonių kraują. Tikinčių, kad toks kraujas slopina senėjimo procesus ir mažina Alzheimerio ligos, vėžio bei širdies ir kraujagyslių ligų tikimybę, buvo nemažai. Visi jie mokėjo po 8000 dolerių už litrą kraujo. Maisto ir vaistų administracija galiausiai pareiškė, kad mokslinio pagrindo tikėti jauno kraujo perpylimo efektais nėra. Klinika užsidarė. Tačiau „jauno kraujo“ tyrimai vyko ir toliau. Pavyzdžiui, yra mokslininkų, kurie operacijos metu sujungia skirtingo amžiaus pelytes taip, kad jos naudotųsi ta pačia kraujotakos sistema. Tai vadinama heterochronine parabioze. Vyresnių pelyčių raumenų būklė, savijauta ir kepenų veikla, pasirodo, tokiomis sąlygomis pagerėdavo. Tiesa, kažkas pamiršo paminėti, kad jaunesnė pelytė nuo tokios parabiozės nukentėdavo, jos senėjimo procesai vyko greičiau nei priklauso. Neetiška ir primena pasakas apie jaunomis mergaitėmis mintančius slibinus. Vis tik heteochroninės parabiozės poveikį nagrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad skiriant pelytėms hormono oksitocino ir fermento ALK5 inhibitoriaus derinį, poveikį galima pristabdyti. Abu šie „kokteilio“ komponentai medicinoje patvirtinti ir naudojami gydant tam tikras būkles, kas mokslininkams gerokai palengvina užduotį, mat planuojama atlikti tyrimą su dvidešimčia vyresnio amžiaus savanorių ir įvertinti, ar šis hormono ir fermento kokteilis bus veiksmingas ir stabdant žmogaus senėjimo procesus. Išties gyvename atradimų laikotarpiu, atradimai labai ankstyvose stadijose, bet kažkas gali pavykti. Skeptiškai nusiteikę mokslininkai teigia, kad dirbant senėjimo tema, tikriausiai reikėtų pradėti nuo ląstelės ir organizmo vystymosi laikotarpiu nugalėti daugybę įvairiausių iššūkių. Tik tada galima būtų kalbėti apie senėjimo slopinimą. Nes sveikas kūnas ir senėjimas – neretai du skirtingi dalykai.

Ar esate skaitę Salmano Rushdie romaną „Paskutinis mauro atodūsis“? Šią knygą skaičiau būdama labai jauna, visos romano eigos tiksliai nė neprisimenu, bet vienas dalykas įsirėžė į atmintį: pagrindinis romano veikėjas sensta du kartus greičiau nei visi kiti. Prisimenu, jau tada pagalvojau, kad „nejauku“, nors pats veikėjas, panašu, puikiai prisitaikė prie tokių nuo jo nepriklausančių gyvenimo sąlygų. Anądien atėjusi į darbą ėmiau rūpintis pacientais. Vienas iš pacientų serga telomerų liga, t. y. sensta kur kas greičiau nei visi kiti. Ir tai – ne romano puslapiuose. Pacientui vos trisdešimt metų, bet palatoje guli žmogus, kurio kūną kausto daugybė senatvinių pakitimų, įskaitant ir senatvinį apakimą.

Telomeros – tai DNR struktūros, esančios chromosomų galuose. Dėl jų chromosomos saugomos nuo dalijimosi metu galinčių atsirasti klaidų. Bėda ta, kad kiekvieno dalijimosi metu telomeros šiek tiek sutrumpėja. Pasiekus kritinį ilgį, įsijungia kitas mechanizmas, stabdantis ląstelės dalijimąsi, t. y. ląstelė pasensta ir miršta. Nobelio premijos laureatė Elisabeth Blackburn telomeroms tirti skyrė nemenką dalį savo gyvenimo. Ji pasakoja, kad telomerų ilgiui įtakos turi mūsų mityba, o rafinuoti maisto produktai, rūkyta mėsa ir saldumynai – netinkamas pasirinkimas. Organizme yra ir kita medžiaga, fermentas telomerazė, neleidžianti telomeroms trumpėti. Žmogaus organizme telomerazė yra tik kai kuriose ląstelėse, pvz., lytinėse, nes svarbu užtikrinti, kad naujo organizmo telomeros būtų pakankamo ilgio. Ar telomerazė galėtų kokiais nors būdais pailginti mūsų gyvenimą? Galbūt. Tik gamta nemėgsta pernelyg paprastų dalykų, o skubotų išvadų taip pat nevalia daryti. Pasirodo, telomerazė aptinkama ir vėžinėse ląstelėse. Čia ji yra itin aktyvi ir pailgina telomeras taip, kad ląstelės įgauna „amžiną gyvenimą“ ir ima dalytis nekontroliuotai. Interneto platybėse mačiau pasiūlymus atlikti tyrimus, matuojančius būtent jūsų telomerų ilgį. Ar tas tyrimas atsakytų į klausimą, koks jūsų biologinis amžius? Tikrai ne. Mat telomerų ilgio matavimas gali pasakyti tik apie riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ir nutukimu, bet ne daugiau. Telomerų ilgis, pasirodo, priklauso nuo tam tikrų veiksnių, pavyzdžiui, jei esate linkę į pesimizmą, rūkote, persivalgote, per daug laiko praleidžiate tiesioginiuose saulės spinduliuose ir nuolat patiriate stresą – telomeros trumpėja. Beje, sveikas gyvenimo būdas ir kai kurie vaistai (tuomet, kai jums jų reikia) sulėtina telomerų trumpėjimą. Telomeros – ne vienintelis senėjimą reguliuojantis mechanizmas. Ląstelių reguliacija vyksta dėl „baltymų“. Baltymų turi būti tiek, kiek reikia ir tokių, kokių reikia. Kitaip sutrinka genetinės informacijos perdavimas, energetiniai ląstelių procesai ir t. t. Manipuliuoti biologinius procesus, pasirodo, įmanoma. Pavyzdžiui, slopinant uždegiminius procesus. Kitas metodas – „senolitinių“, t. y. vaistinių preparatų, nužudančių pasenusias ląsteles, vartojimas. Šia kryptimi dirbantys moklininkai teigia, kad pasenusių ląstelių „gydymas“ yra nenaudingas, nes tai paveikia ir silpnina jaunesnes ląsteles, ko galima būtų išvengti senomis ląstelėmis paprasčiausiai atsikračius. Dar kiti mokslininkai dirba su epigenetiniais chromosomų markeriais. Jų tikslas – aktyvuoti reikalingus genus. Manoma, kad aktyvavus tuos genus būtų gaminamos dvidešimtmečių ląstelės šešiasdešimtmečių kūnuose. Įsivaizduojate, kokia oda puikuotumėmės išeidami į pensiją? Čia negalėčiau nepaminėti Shinya Yamanaka atradimo. Šis japonų mokslininkas įvedė tam tikrus genus į pelyčių odos ląsteles, dėl ko ląstelės „persiprogramavo“ ir ėmė elgtis tarsi embrioninės kamieninės ląstelės, kas reikštų, kad biologinį laikrodį galima atsukti, o ląstelės išties gali būti atjaunintos. Tiesa, mano minėtos ląstelės atnaujintos laboratorijos sąlygomis, ne gyvame organizme. Kaip elgtųsi gyvo organizmo ląstelės, dar reikia ištirti.

Amžinos jaunystės paieškų klausimas komplikuotas. Maisto ir vaistų administracija senėjimo kaip ligos ar būklės, kurią galima pakeisti, nepripažįsta, kas reiškia, kad registruoti mokslinius tyrimus teisine prasme gali būti sudėtinga. Kaip jau supratote, jaunystę žadančių mokslinių atradimų yra, bet visi šie atradimai dar per mažai išnagrinėti ir gali pateikti nemalonių siurprizų. Kol kas tenka vadovautis garantuotais principais: nepersivalgyti, daugiau judėti ir anksčiau gultis miegoti. Būtent tai ir ketinu padaryti.

Į viršų