Parašyti straipsnį apie seksualumą buvo sena mano profesinė svajonė. Prie šios temos liečiuosi savo poezijoje, bet vis tik tai – fikcija, nuogumą pridengiant simboliais ir metaforomis. Pradėjus daugiau tyrinėti seksualumą, jo apraiškas anksčiau ir šiandien, atsiranda daug įdomių paralelių, kontroversijų ir prieštarų. Šiame straipsnyje siekiau jums parodyti savotišką eroso raidą ir pristatyti skirtingus požiūrius. Daugiausia rėmiausi trimis įdomiomis knygomis (Christopher Ryan ir Cacilda Jetha „Sekso aušra: priešistorinės modernaus seksualumo ištakos“; Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta „Mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“; Algis Mickūnas „Summa erotica“). Pasitelkiau ir seniau aplankytos parodos „Deivės ir kariai“ (skirta Marijos Gimbutienės gimimo 100- mečiui) impresijas, ir asmenines patirtis. Prisipažinsiu – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių – jaučiuosi išsiaiškinusi tik kruopelytę seksualumo fenomeno, pasilieku su daugybe klausimų ir kviečiu jus drauge tyrinėti, abejoti ir žemėlapiuose brėžti savas punktyrines linijas.
Pradėkime nuo apibrėžimo
Tik pradėjusi rašyti suprantu, kad stringu ties pačiu seksualumo apibrėžimu. Žiniasklaida mirga nuo įvairių šio žodžio variacijų – o kas iš tiesų po jomis slypi? Aš šį terminą suvokiu ne vien kaip instinktą – greičiau kaip erotinę energiją, sruvenančią tarp žmonių. Tai energija, žvilgsniu, gestu, visomis galimomis išraiškomis kurianti pasaulį. Be šios kūrybos mūsų pasaulio nebūtų. Tačiau taip rašydama juntu pavojų pernelyg įnikti į romantizmą, todėl pateikiu jums ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ apibrėžimą: „Seksualumas yra įgimtas instinktas, būdingas visiems gyvūnams ir žmonėms. Apima su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą), žmonių lytinį gyvenimą ir lytinį elgesį. Yra vienas svarbiausių bendravimo veiksnių, meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo (tam tikra apranga, elgsena, šukuosena, bendravimo būdas, meno kūriniai ir kita) formų. Seksualumą formuoja biologiniai (lytis), psichiniai, socialiniai ir kultūriniai, politiniai, religiniai ir dvasiniai veiksniai“ (enciklopedijos prieiga internete). Toks apibūdinimas sujungia biologiją, pabrėžiamą instinktą su anksčiau mano įvardytu kompleksiškumu, jausmų, dvasingumo sfera. Taip pat labai svarbu suvokti, kad mūsų seksualumo išraiškas formuoja daugelis veiksnių – nuo tabu iki emancipacijos, nuo patriarchato iki feminizmo.
Sekso aušra – moralinės konvencijos ir realybė
Skaitydama išties drąsią Ch. Ryan ir C. Jetha knygą, atrandu daug įžvalgų apie moters seksualumą. Moraliniai imperatyvai ir religinės dogmos gali daug ką iškreipti ir vystyti sau palankia linkme. Rašytojas ir tyrėjas Ericas Michaelas Johnosonas teigia, kad „judaizmui, krikščionybei, islamui ir induizmui – visoms šioms religijoms bendras didžiulis rūpestis, kaip nubausti moterį už jos seksualinę laisvę“ („Sekso aušra“, 111 p.). Minėtos knygos autoriai įžvalgiai remiasi biologija ir homo sapiens bei bonobo beždžionių panašumu. Kalbant apie pirmykštes žmonių bendruomenes, tyrėjai randa itin daug bendrumų tarp šių dviejų skirtingų primatų rūšių. Ch. Ryan ir C. Jetha kone skandalingai paneigia prigimtinę žmonių monogamiją ir laiko ją kultūros ir religijos konstruktu, o galbūt ir kontrolės priemone. Štai kaip „Sekso aušros“ autoriai pristato socialinę žmogbeždžionių organizaciją (imu bonobo beždžionių ir žmonių pavyzdžius).
Bonobo beždžionė: vadovaujasi lygybės principu ir yra taikios. Bonobo beždžionių bendruomenės išsilaiko pirmiausia per socialinius ryšius tarp patelių, nors patelės turi ryšių ir su patinais. Patino statusas nulemtas jo motinos. Artimas motinos ir sūnaus ryšys trunka visą gyvenimą. Ir patinai, ir patelės vienu metu turi daug partnerių.
Žmogus: tai įvairialypiškiausia socialinė primatų rūšis; gausu įrodymų apie visų tipų socioseksualinius ryšius, bendradarbiavimą ir konkurenciją tarp šiuolaikinių žmonių. Ir patinai, ir patelės vienu metu turi daug partnerių. (78 p.).
Žinoma, maga ginčytis ir svarstyti – tačiau, kalbėdama apie pirmykštes sanklodas, prisimenu minėtą „Deivių ir karių“ parodą ir matrilinijinę kultūrą. Man atrodo, kad, norint geriau ir giliau suprasti Deivių kultūrą, svarbu akcentuoti, jog Senosios Europos socialinė struktūra buvo matrilinijinė – paremta motinos gimine ir šaknimis. Kaip rašo Inga Merkytė: „Būtina pabrėžti, kad tyrinėtoja (M. Gimbutienė – aut. past.) pati niekada nevertino Senosios Europos socialinės sanklodos kaip matriarchato – jos manymu, tai buvo labai subalansuota visuomenė, kurioje moteris vaidino svarbų vaidmenį religiniame gyvenime, tačiau ji nebuvo valdantysis asmuo“ (Inga Merkytė, „Deivės ir kariai“, 33 p.). Galime peržvelgti minėtos Deivės kultūros artefaktus, kuriuos mačiau lankydamasi parodoje:
Gimimo Deivė vaizduojama gimdymo pozoje, su pabrėžta vulva. Vaisingumo Deivė – padėjusi rankas ant pilvo – Žemės Motinos prototipas. Deivė Gyvatė sėdi kaip moteris, jogos poza, ši deivė suvokiama kaip gyvybinės energijos įsikūnijimas. Mirties Deivė – sustingusi ir plokščia, su kauke. Deivė Paukštė – su paukščio galva ir krūtimis, lemianti gyvenimą ir mirtį. Atgimimo Deivė dažnai vaizduota labai schematiškai, kaip du trikampiai, sujungti smaigaliais arba smėlio laikrodis (trikampis – tai moters lyties simbolis). Deivė Auklė – su meškos kauke ir juosta ant nugaros kūdikiams nešioti.
Šias įžvalgas apie pirmykštę Deivių ir matrilinijinę kultūrą pateikiu, regėdama paraleles ir su dalimi „Sekso aušros“ autorių teiginių. Pasitelkdami jau kitas – senąsias Amazonės – kultūras, Ch. Ryan ir C. Jatha pasakoja apie „padalytą tėvystę“. Taigi tikima, kad vaisius moters įsčiose formuojasi pamažu, iš visos gautos sėklos. Kaip teigia antropologai Stephanas Beckermanas ir Paulas Valentine‘as, „Nėštumas suvokiamas laipsniškai ir nėra aiškiai siejamas su paties pastojimo faktu <…> Visos lytiškai aktyvios moterys yra truputį nėščios. Su laiku sėkla gimdoje kaupiasi, susiformuoja vaisius, vėliau moteris turi kitų lytinių aktų – papildoma sėkla padeda vaisiui augti“ (103 p.). Šokiruoja, ar ne? O šios gentys džiaugiasi „padalyta“ tėvyste – juk tokiu atveju tėvų, kurie rūpinasi palikuonimi, yra ne vienas. Užtikrinamas rūpesčio tęstinumas – motina gali būti tikra, kad vienam vyrui mirus, palikuonimi pasirūpins kiti „tėvai“: „Jei pirmykštės socialinės bendruomenės nebūtų dažnai praktikavusios socialinių erotinių mainų, vargu ar per tūkstančius metų jos būtų išlaikiusios socialinį lygumą ir vaisingumą“ (107 p.).
Taigi – tai, apie ką rašau – laisva eroso cirkuliacija pirmykštėse bendruomenėse ir matrilinijinė kultūra – itin disonuoja su vėlesniu „karių kultūros“ naratyvu – patriarchato įsigalėjimu, religinėmis dogmomis – tos, kurias už atvirumą degino ant laužų, kurias dėl tikros ar tariamos neištikimybės vis dar užmėto akmenimis. Visa tai apie uzurpuotą vitališkumą, pažabotą moters erotinę galią.
Toks uzurpavimas ir pavergimas turi ir kitą polių – autoritarinę ir totalitarinę politinę santvarką. Esame ne tik veikiami religijos, bet ir autoritarinės ir kolonializmo patirties. Todėl kitame skyriuje dalinuosi kultūriniu kraštutinumu – smetoninės ir sovietinės Lietuvos tendencijomis, kai „sekso nebuvo“.
Mažasis O: kai sekso nebuvo?
Rašydama šį skyrių, atsispiriu nuo V. Klumbio ir T. Vaisetos monografijos ir labiausiai pasakoju apie savo patirtį – kaip buvau auklėjama žmonių, patyrusių sovietizacijos padarinius. „Mažojo O“ autoriai identifikuoja itin svarbų sovietmečio fenomeną – meilės diktatūrą: „Meilės“ samprata ir vaidmuo per septyniasdešimt Sovietų Sąjungos egzistavimo metų nuolat keitėsi, bet jos reikšme ir dominavimu neabejota. Kaip kiekvienoje diktatūroje, tikrasis meilės gyvenimas buvo gerokai įvairesnis ir sudėtingesnis, o jos galia ir autoritetas nuolat klibėjo ir buvo klibinami, bet jei diskusijos pasiekdavo viešumą, meilės oponentai, abejotojai meilės viršenybe būdavo negailestingai sudorojami. Toks meilės iškėlimas stipriai veikė visą viešąjį diskursą – nuostatas, apie ką, kiek ir kaip galima kalbėti: šeima, lytys, jų vaidmenys ir tarpusavio santykiai buvo sureikšminami, o seksas ir seksualumas – nuvertinami“ (13 p.). Aš gimiau 1986 metais ir, kaip sakiau, buvau auklėjama ir smetoninius laikus, ir sovietizaciją patyrusių senelių. Skaitykite mano išpažinimą:
Aš gimiau slaptame mažųjų ir didžiųjų O pasaulyje. Sovietmečio pabaigoje, kuomet neva sekso nebuvo. Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta jau išsamiai ir profesionaliai paaiškino, kaip ten kas. Be to, vis tik kažkaip šiame pasaulyje atsiradau. Dabar žinau, kad nei kopūstai, nei gandras niekuo dėti. Kaip ir šventas prasidėjimas. Nors iki tol labai tikėjau kilnia sužmogintų paukščių misija, būdama aštuonerių pas sesę radau šviečiamąją knygelę. Ten buvo negrabūs paveiksliukai ir vis dar vaikiški lytinių organų piešiniai. Atsimenu istoriją – vyras ir moteris susiglaudžia nuogi ir ima trintis. Po to gimsta vaikai. Tiesą pasakius, mane suintrigavo – ėmiau žaisti „daktarus“ su kiemo vaikais. Aš rodžiau savo beplaukę gaktą, o berniukai man rodė „siusiojantį“. Žaidimus užtikęs senelis – šiaip jau mane labai mylėjęs – tąkart taip užsiuto, kad net besispardančią tįsė koridoriumi. Kaime dėdė užuodė, kad kviečiame vyresnius pusbrolius mūsų gąsdinti, kai miegame kluone (ach, tai veik lietuvių liaudies archetipas) ar kieme palapinėje. Jokių rimtesnių intencijų mes neturėjome – patiko dėmesys ir gana nekaltas mažių pakirkinimas. Tačiau gavome pylos, ir visos ilgai žliumbėme. Apskritai, auginama vyresnės kartos, visada girdėjau, kad sekas yra nešvarus ir gėdingas užsiėmimas. Mane edukavo pasakodami apie smetonines panaites, kurios smagiai skaldė vaikinams antausius, kai šie bent priartėdavo prie neuždengto kojos plotelio. Vestuvių naktį smetoninės naujamartės iš didelės gėdos kelnaites nusimaudavo užlindusios už lovos atkaltės. Pavyzdžiai buvo imami ir iš rezistencinės literatūros – šiandien jau neprisimenu knygos pavadinimo ir autorės, bet perfrazuoju įsimintinus žodžius maždaug taip: „Jei moteris nesuvaldo savo užpakalio, ji neverta moters vardo“. Dar vėliau mano antisekso edukacijai pasitarnavo „Kauno dienos“ straipsnis apie Arvydą Šliogerį. Leidinyje rašė apie filosofo meilę gamtai ir aistrą fotografijai. Mano močiutė pasitelkė A. Šliogerio veiklas sakydama: „Matai, net toks iškilus žmogus – visai ne į tą seksą“. Taip pat atsimenu masturbacijos nuodėmę – mažai man niekas nieko nepaaiškino, tik bardavo ir gėdindavo bet kokius seksualinius impulsus. Kita vertus, augau girdėdama apkalbas apie kaimynus – neva negražioji apatinio aukšto gyventoja, primokyta mamos, kaip „sugulti“, pastvėrė draugės vestuvėse nusižiūrėtą viengungį. Tada – vaikas ir dar vienos vestuvės. Iš reikalo. Jau gerokai vėliau, po kelionės su vyru po Indiją – močiutė mane pasivadino į šalį ir išklausinėjusi, ar gyvenome viename kambaryje, toliau „edukavo“: „jis apmokėjo kelionę, taigi turėjai „sugulti“. O dabar sakyk – patiko „gulėti“ – vesk. O kitaip – „negausi“. Pasakodama šiuos dalykus, nesiekiu šaipytis iš savo jau anapilin išėjusių giminaičių. Su visais turėjau santykį, iki šiol jaučiu dėkingumą ir šilumą. Tiesiog noriu išskleisti tam tikras tendencijas, laikotarpio netolygumus ir kontraversijas.
Perviršio, perversijų ir „vakarietiškai nuerotinto“ kūno laikai
Kai sakau „nuerotintas“ kūnas, turbūt abejojate – tereikia pažiūrėti į nuolatinių „geismo“ reklamų srautą, „vietos vaizduotei nepaliekančią“ įžymybių aprangą ir žiniasklaidoje viena po kitos „sprogdinamas seksualumo bombas“ (tyčia parinkau klišes). Viskas atvira, viskas prieinama, viskas galima. Tačiau ką tai bendro turi su tikruoju Erosu – ta pamatine pasaulį steigiančia energija ir išsipildančiu seksualumu. Ar nenutinka taip, kad šiais perviršio laikais demonstruojame tik paviršių ir privalomąjį geismą – po kuriuo – tuštuma? Kad nebeliko kūrybinės energijos ir tikrojo malonumo? Mano bičiulė užsiminė, kad neretą šiuolaikinį vyrą tenka už rankos nuvesti į lovą. Iš artimo rato žinau apie priklausomybę nuo pornografijos, kurios šalutinis produktas – su gyva moterimi vyrui „nebeišeina“. Nenoriu akmens mėtyti vien į vyrų daržą – moters seksualumas taip pat gali susidurti su krize.
Lietuvą vienu metu užklupo ir postkolnializmas, ir postmodernizmas. Rašydama apie tai prisimenu vieną iš reiškinių – kai buvusį sovietinį pasaulį vienu metu užliejo Vakarų įtakų banga. Daugybė bekonteksčių, neartikuliuotų dalykų – nėra laiko pritaikyti, suvirškinti naujos informacijos, kyla pavojus aklai kopijuoti svetimas, bet patrauklias tendencijas. Apie tai puikiai menine kalba rašė Jurga Ivanauskaitė romane „Placebas“. O aš prisimenu filosofo Algio Mickūno knygos „Summa erotica“ mintis apie seksualumą, erosą ir jo perversijas: „Sadizmas slypi ir tame, kaip kultūros mus moko „dėvėti“ kūną. Sadizmą spinduliuoja mūsų kūno laikysenos. Įvairūs kūnų „dėvėtojai“ ne tik siūlo žvelgti į kūno dalis kaip vienų kūnų atsaką į kitų kūnų dalių kreipimąsi – kitaip tariant, juos vulgarizuoti, – bet ir mėgina užpulti ir išprievartauti kitus kūnus, kad ir per atstumą „nekaltai“. Juk klasikinis sadizmas ir yra kūnų dalijimas į dalis ir rodymas, kaip šios dalys yra viena su kita susijusios, – kitaip tariant, tai mechaninis jų kombinavimas“ (75–76).
Taigi, galbūt dabartinis „mechaniškumas“ iš tiesų „nuerotina“ kūną? Kiek tikrojo seksualumo slypi „nufotošopintose“ reklamose ir dirbtinių orgazmų aimanose? Ir ar viltinga mūsų eroso kelionė – nuo pirmykščių poligaminių impulsų užgniaužimo – iki sovietinės meilės diktatūros – iki „viskas galima, bet ar dar norisi“?
Ar tikrai baigėsi „paskenduolių“ laikai?
Šiame straipsnyje tik labai trumpai perbėgau per kelis seksualumo raidos ir raiškos etapus. Tačiau dar labiau norisi susikoncentruoti į moters erotines išraiškas, ypač pažiūrėjus du gerus pastarojo laiko filmus – „Prasti reikalai“ ir „Kaimiečiai“. Nors abi kino juostos kalba apie kiek ankstesnius laikus, man regis, aktualizuojami dalykai itin svarbūs ir dabartyje. Patyrinėjus viešąją erdvę, savo pačios ir aplinkinių moterų gyvenimus, kyla daug lengvai neatsakomų klausimų. Kaip mes vertiname drąsias seksualines moters išraiškas, jos laisvumą, ugningumą, stiprią erotinę energiją? Ar neatsitinka taip, kad ir šiandien jų prisibijoma, apkalbama ir manoma, kad tokia drąsa yra perteklinė? Kaip mes žiūrime į taip pat besielgiantį vyrą? Ar dalis visuomenės to nenurašo senam, „geram“ posakiui: „vyrai turi poreikių“? Seksualinis smurtas, manipuliacijos, „pati prisiprašė“ diskursas dalyje pasaulio visuomenių vis dar yra gajus – kaip tai pažangiuosius bepiktintų ir bestebintų. Religinis, kultūrinis, socialinis kontekstai kai kur vis dar plačiai naudojami moterų seksualumui užgniaužti. Todėl svarstyti ir diskutuoti yra būtina. O aš labai rekomenduoju pažiūrėti abu minėtus filmus.
Vietoj pabaigos
Būdama suaugusi iki šiol turiu prieštaringą santykį su savo seksualumu. Tas smetoninis drovumas, sovietinis „deficitas“ ir pamokymai, implikuojama moralė ir tikrovė už uždarų durų mano sąmonėje keistai persidengia su dabartiniais perviršio ir vartojamo, „dėvimo“, į atskiras dalis išskaidyto kūno laikais. Esu davusi interviu vienam projektui seksualumo tema, tada išsigryninau, verbalizavau daug paveldėtų įsitikinimų, perversijų.
Šiomis dienomis darkart žiūriu Larso von Triero „Antikristą“. Jaučiu, kad ir šis režisieriaus filmas atspindi sužeistą savasties dalį. Skylančią, susipriešinančią su savimi pačia. O kartu archetipišką, išgalinančią ir įgalinančią, nuvainikuojančią racionalumą, ir išaukštinančią chaosą. Brutalumas ir seksualinė įtampos išveika, malonumo ir skausmo dualumas, ta pati dopamino svyruoklė, eroso, tanato ir hipno triada. Nepatenkinta Triero ragana, broli.
Su tuo rezonuoja kelios mano skaitytos knygos – jau anksčiau tekstuose minėtos Irvino Yalomo psichoterapinės istorijos, mininčios mirties baimės ir eroso ryšį. Mano pačios erotiniai sapnai naktį ir mirties baimė dieną. O dabar nagrinėju Annos Lembake „Dopamino tautą“. Pacientai, priklausomi nuo sekso ir pornografijos. Vyras, susikonstravęs prietaisą su elektros srove ir ja nuolat stimuliuojantis savo lytinius organus. Episteminis poslinkis – nuo „sekso nėra“ iki kone nesibaigiančio orgazmo. Nuo sueities iš meilės iki lytinio akto iš desperacijos. Nuo stygiaus iki pertekliaus. Nuo mažojo iki didžiojo O. Ieškau savo vietos – tarp. Tarp kraštutinumų, persisotinimo ir stokos, tarp standartų iki savęs pajautimo, tarp mitų iki tikrovės, tarp gandrų ir negrabių vaikiškų piešinių, tarp kolektyvinių duočių, nuerotinimo ir eroso kaip vienos iš steigiančių pasaulį energijų. Po smetoninės ir sovietinės panelių – aš. Ir mano pavėluotas pareiškimas senelei – mergaitės irgi taip daro. Kartais tai yra gražu.
