Agnė Palukaitienė
Ankstyvoji menopauzė – daugeliui moterų delikati tema, kelianti nerimą. Kiekviename žingsnyje kankina nežinomybė, sunku suprasti save ir savo pojūčius. Tam, kad šis gyvenimo etapas neatrodytų toks bauginantis, svarbu išgirsti specialistų nuomonę. Apie ankstyvąją menopauzę kalbamės su akušere-ginekologe prof. med. m. dr. Kristina Jariene.
Pirmiausia būtų prasminga apsibrėžti ankstyvosios menopauzės sąvoką. Kada ji prasideda?
Jau pats žodis „ankstyva“ sufleruoja, kad viskas vyksta anksčiau nei įprastai atsitinka didžiajai daliai moterų. Vidutinis moters amžius, kai diagnozuojama menopauzė, yra apie 50 metų. Tai yra retrospektyviai nustatoma data, kai mėnesinių nesulaukiama metai laiko ir tam nėra jokių kitų priežasčių ar ligų, nei įprastai natūraliai vykstantis kiaušidžių funkcijos išsekimas. Žinant šią datą, visą moters sveikatos laiką po paskutiniųjų mėnesinių galime vadinti pomenopauze.
Yra dar kitas laikas – premenopauzė. Tai yra laikas iki paskutinių gyvenimo mėnesinių datos, kuomet prasideda įvairūs mėnesinių ciklo sutrikimai ir kiti simptomai, vienaip ar kitaip sutrikdantys įprastą moters gyvenimo rutiną. Premenopauzės trukmė gali būti labai įvairi ir trukti nuo vienų iki kelerių metų.
Ankstyva menopauzė diagnozuojama tada, kai mėnesinės išnyksta jaunesnėms nei 40 metų moterims, nesvarbu, ar jai būtų 22, ar 38 metai, kartais ji dar vadinama priešlaikine menopauze. Iki 35 metų menopauzė diagnozuojama vienai iš 250 moterų, iki 40 metų taip nutinka vienai iš 100. Jei įtrauktume į sąrašą ir moteris iki 45 metų, joms menopauzė diagnozuojama kone vienai iš 20. Labai ankstyva menopauzė dar kartais vadinama priešlaikiniu kiaušidžių funkcijos išsekimu arba pirminiu kiaušidžių funkcijos išsekimu, tačiau tai nėra visai tas pats, kas ankstyva menopauzė. Tad diagnozę gali nustatyti tik gydytojas, atlikęs papildomus tyrimus, jei jų reikia.
Dažnai moterys ne iš karto supranta, kas vyksta su jų organizmu. Kaip atpažinti ankstyvąją menopauzę, kokie dažniausi jos simptomai ir pojūčiai?
Natūraliai moterys pirmiausia atkreipia dėmesį į ciklo sutrikimus. Mėnesinės joms yra tapusios kasmėnesine gyvenimo rutina, tad jei jos trinka – tampa retos ar visai dingsta – labiausiai ir neramina. Pirma tokiais atvejais atėjusi mintis dažniausiai būna – turbūt aš nėščia. Įdomu, kad karščio bangos, apie kurias taip dažnai kalbame atėjus menopauzei, ankstyvame amžiuje dažnai yra „nurašomos“ stresui, įtampai, gyvenimo tempui, perdegimui arba tam ieškoma kitų galimų medicininių priežasčių bei ligų, o apie ankstyvą menopauzę pagalvojama paskiausiai. Dar vienas galimas simptomas – makšties sausumas. Dažniau jį pajunta tos moterys, kurios gyvena lytinį gyvenimą. Lytiniai santykiai tampa skausmingi ar nemalonūs, jei nenaudojamos papildomos makštį drėkinančios priemonės.
Kiti galimi simptomai – retesni ir dar labiau nespecifiniai bei, kaip taisyklė, tikrai pirmiausia nesiejami su artėjančia ankstyva menopauze: dažnesnis šlapinimasis, sausėjanti oda, nepaaiškinami galvos skausmai ar svorio pokyčiai, nuotaikų kaita ar net depresyvi nuotaika, nerimo epizodai, miego sutrikimai, galimas net ir kognityvinės funkcijos sutrikimas, kai atsiranda užmaršumas arba taip vadinamas „smegenų rūkas“. Kartais atsinaujina ar naujai atsiranda krūtų skausmas, o trinkančios mėnesinės vėl ar naujai tampa skausmingos. Net ir sąnarių skausmai ar neramių kojų sindromas gali rodyti artėjančią ankstyvą menopauzę.
Svarbu, kad kol yra mėnesinės, nors ir retos, moterys nebūtinai jaus kokius nors kitus ankstyvos menopauzės simptomus, o tiksliau – jų visai gali nejausti, tačiau jų nebuvimas nereiškia, kad ši diagnozė joms negali būti nustatyta. Net pusė moterų, kurioms diagnozuojama menopauzė, teigia, kad iki ligos nustatymo jos vidutiniškai pasikonsultuoja su daugiau nei trimis skirtingais gydytojais. Neretai, net ir įtardamas šią būseną, gydytojas delsia iš karto nustatyti diagnozę, kol neatliks papildomų tyrimų.
Ar ši tema tabu tarp moterų ir kelia daug nerimo? Kaip dažniausiai moterys reaguoja į šį laikotarpį?
Įvairiai. Tai labai priklauso nuo aibės gretutinių gyvenimo veiksnių ar emocinio gebėjimo priimti informaciją bei konstruktyviai žvelgti į situaciją. Kiekviena liga daugiau ar mažiau aktyvuoja visas mums žinomas gedėjimo stadijas, nors šiuo atveju tai nėra nei mirtina, nei nepataisoma vaistais. Pirmiausia, tikrai bus neigimas, kai sunku patikėti, kad taip gali būti. Moterys, kurios jau turi vaikų ir daugiau nėštumų neplanuoja, diagnozę priima ramiau, tačiau jei diagnozė patvirtinama jauname amžiuje, šokas tikrai būna didesnis, nes tai visada sutrikdo gyvenimo planus. Kone vienas pirmųjų dažniausiai užduodamas klausimas, kai jau susitaikai su liga, – ar aš galėsiu turėti vaikų. Kartais šios diagnozės nustatymas reikalauja ir psichologų bei psichiatrų pagalbos, tvarkantis su užplūdusiais jausmais, nerimu ar net depresija.
Ar tiesa, kad vis daugiau pasitaiko ankstyvosios menopauzės atvejų? Ar yra būdų nuspėti, kuriai moteriai greičiausiai prasidės ankstyva menopauzė?
Aš tikrai nesakyčiau, kad mes stebime ankstyvos menopauzės bumą, tačiau yra tam tikros situacijos ir ligos, kuomet ankstyva menopauzė tikėtina ir neturėtų būti nenuspėjama staigmena. Pavyzdžiui, onkologinių ligų gydymas chemoterapija ar radioterapija, po chirurginio kiaušidžių pašalinimo ar kai yra diagnozuotos tam tikros chromosominės anomalijos. Ankstyva menopauzė tikėtina net ir sergant autoimuninėmis ligomis, tokiomis kaip reumatoidinis artritas, Krono liga ar sutrikus skydliaukės funkcijai. Infekcinės ligos, pavyzdžiui, epideminis parotitas, arba kitaip – kiaulytė, taip pat gali tapti ankstyvos menopauzės priežastimi. Genetika irgi ne paskutinėje vietoje – jei mamai menopauzė prasidėjo anksti, to paties gali tikėtis ir dukra. Anksti prasidėjusios mėnesinės taip pat gali būti vienas iš galimos ankstyvos menopauzės rodiklių.
Natūralu, kad visos norime kaip įmanoma ilgiau išsaugoti jaunystę. Ar įmanoma atitolinti menopauzę?
Kai kuriuos faktorius galime koreguoti, kitus – tik anksti aptikti ir, jei neskiriamas gydymas, neleisti atsirasti komplikacijoms. Deja, chromosominių ligų niekaip nepakeisi. Tačiau kai kurių susirgimų galima stengtis išvengti ar juos kontroliuoti, o kai kurių žalingų įpročių – iš viso atsisakyti. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad rūkymas ankstina menopauzę. Rūkančioms moterims dažniau aptinkame žemesnę hormonų, atsakingų už mūsų jaunystę, koncentraciją. Rūkymas pažeidžia kiaušidžių ląsteles ir didina tokių ligų kaip infarktas, krūtų vėžys ar diabetas riziką. Rūkančioms moterims ir menopauzės simptomai yra labiau išreikšti. Tad ar tikrai verta?
Visgi jeigu ankstyva menopauzė pasibeldė į duris, kaip sau padėti?
Jei menopauzė diagnozuota anksti, pirmiausia reikia aptarti su gydytoju jos galimas komplikacijas ir stengtis, kad jos neįvyktų. Menopauzė reiškia, kad moterys netenka estrogeno, stipraus hormono, kurį didžiąja dalimi gamina kiaušidės ir kuris reikalingas visiems organams, turintiems estrogenų receptorius – raumenims, kraujagyslėms, kepenims, smegenims, inkstams, širdžiai, kaulams, net ir akims. Netekus estrogenų, pradeda trikti šių organų veikla. Labiausiai turbūt reikėtų rūpintis kaulais ir širdimi. Ankstyva negydoma menopauzė turi tiesioginį ryšį su osteoporoze (liga, kai mažėja kaulų masė ir tankis, dėl ko lūžta kaulai), o kuo menopauzė įvyksta anksčiau, tuo ta rizika yra didesnė. Jei menopauzė diagnozuojama iki to laiko, kol pasiekiama suaugusiesiems reikalinga kaulinė masė, tuomet, nieko nedarant, lūžių rizika yra labai didelė. Ankstyva menopauzė siejama ir su didesne rizika sirgti bei mirti nuo širdies ir kraujagyslių ligų, galimai dėl endotelio (ląstelių sluoksnio, išklojančio širdies, kraujagyslių ir limfagyslių spindį) disfunkcijos.
Ar dažnai moterys ryžtasi menopauzės hormonų terapijai (PHT)? Sklando daug nuomonių apie jos naudos ir žalos santykį. Kokia Jūsų nuomonė?
Žodis ryžtasi čia visai netinka. Kai kalba eina apie tavo sveikatą ir kai žinai, kokios galimos komplikacijos, juolab kai trinka tavo gyvenimo kokybė, tada PHT naudoja visos, su kuriomis išsamiai aptari visus už ir prieš, galima ir negalima ir kurioms nėra kontraindikacijų šį gydymą skirti. Mano praktikoje PHT naudoja beveik visos, kurioms menopauzė arba priminis kiaušidžių funkcijos nepakankamumas įvyksta labai anksti, kiek kita situacija, kai kalbame apie PHT įvykus menopauzei laiku. Vis tik gydytis ar ne sprendimą priima pati moteris, o pasaulio statistika kalba, kad PHT, kai jos gyvybiškai reikia, negauna, nevartoja arba gydymą nutraukia per anksti beveik pusė moterų.
Kai tau 20, 25 ar 30 metų ir tu suvoki, kad iki tikrosios menopauzės dar oi kiek daug, o visa organų veikla jau trinka ir toliau triks, tada dvejonių dažnai nelieka jokių. Svarbu, kad komandinis darbas – gydytojas ir pacientas – kartu išliktų visą gydymosi laiką, nes stebėjimas ir gydymo kontrolė yra labai svarbi. Jei tavo kūnas negamina estrogeno, kai tau 20 metų, vadinasi, tavo kūnas praranda kone 30 subalansuotų gyvenimo metų, tad tokioms merginoms PHT rekomenduojama skirti kaip galima greičiau ir ją tęsti iki tikėtinos menopauzės, kuri, kaip jau žinome, didžiajai daliai moterų įvyksta apie 50 gyvenimo metus. Net ir sulaukus šio amžiaus, visada siūloma apsvarstyti tolesnę PHT būtinybę ir naudą, tad 50 metų tikrai nėra riba visais atvejais.
Nuomonės gali sklandyti visuomenėje, bet ne gydytojo darbe, kai vadovaujiesi mokslo įrodymais, o galimus gydymosi pašalinius reiškinius visada reikia aptarti. Juk pašalinius reiškinius gali turėti ir ramunėlių arbata, jei ji vartojama su kai kuriais kraujo krešėjimą veikiančiais vaistais, ar jei esi ramunėlei alergiškas. Beje, ramunėlių arbata, esant ankstyvai menopauzei – visai tinkama ir rekomenduojama.
Kokia yra menopauzės hormonų terapijos rizika ir šalutiniai poveikiai?
Pirmiausia pasakysiu faktą, kad jei nėra absoliučių kontraindikacijų PHT, kai estrogeno vartoti tiesiog negalima, visos moterys, kurioms yra labai ankstyva menopauzė ar diagnozuotas priminis kiaušidžių funkcijos nepakankamumas, turi gydytis PHT, siekiant išvengti osteoporozės ir kardiovaskulinių ligų rizikos. PHT gali padėti išvengti ir padidėjusios antrojo tipo cukrinio diabeto rizikos ar gana dažnų psichologinių, psichiatrinių, miego, lytinės bei urologinės funkcijos sutrikimų ar net tokios ligos kaip sausų akių sindromas. Čia visai tas pats, lyg gydytum tiroksinu sutrikusią skydliaukės funkciją, insulinu – sutrikusią kasos funkciją ar deksametazonu sutrikusią antinksčių veiklą.
Didžiausia moterų baimė vartojant PHT yra krūties vėžys ir apie tai turi būti kalbama ne tik emocine, bet ir matematine faktų kalba. PHT šiek tiek padidina krūties vėžio riziką, kai ji naudojama vyresniame amžiuje, o ankstyva menopauzė yra susijusi su mažesne krūtų vėžio rizika, tad ir rizika šioms moterims yra skaičiuojama kitaip.
Kai kurių tyrimų duomenimis, krūties vėžio rizika pradeda saikiai didėti, jei PHT pradedama vartoti nuo 40 metų ir vartojama ilgai. Mažiausia rizika krūties vėžiui, kai vartojami tik estrogeniniai preparatai, kurie gali būti skiriami įvairiomis formomis, didesnė – kai naudojama estrogeno ir progesterono kombinacija, bet pasirinkimas ir čia yra. Jei šeimoje krūties vėžiu serga artimiausi giminaičiai (mama, sesuo), galima svarstyti PHT nutraukti 45 metų amžiuje. Vis tik yra duomenų, kad net ir turint BRCA 1 ir 2 genų mutacijas gydymas estrogenu iki 50 metų amžiaus, kai gydai ankstyvą menopauzę ar priminį kiaušidžių funkcijos nepakankamumą, krūties vėžio rizikos nedidina. PHT būdų yra įvairių, ji nėra nei visoms vienoda, nei ta pati tinkama visais gyvenimo laikotarpiais, tad pasirinkti, kuris būdas kuriuo atveju tinka labiausiai, tikrai galima. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti labai kruopščiai išanalizuotas gydytojo kabinete.
Susirgti krūties vėžiu taip pat gali visos moterys, nenaudojančios jokio pakaitinio hormoninio gydymo. Ir tas sergančių skaičius yra tikrai nemažas – krūties vėžiu suserga 13 moterų iš 100. Jei vartojama PHT, priklausomai nuo jos metodo, rizika padidėja nuo 0,5 iki 2 papildomų vėžio atvejų šimtui moterų. Tai reiškia, liga bus diagnozuota ne 13, o 14 ar 15 moterų iš 100. Labai gerai suprantu, kad liga serga žmogus, o ne sausa statistika popieriuje ir kad kiekvieną kartą bet kokia liga yra tragedija ne tik sergančiam, bet ir didžiulis iššūkis šeimai. Vis tik kiekvienas turi teisę būti supažindintas su visomis komplikacijomis ir, jei nesigydys, tikėtina įvyksiančia žala bei su visomis galimomis rizikomis, kurios net nebūtinai įvyks, jei gydymą pasirinks. Tik tada, kai bus pasverti visi už ir prieš, galima priimti atitinkamą sprendimą.
Galbūt yra indikatorių, kuriuos turinčios moterys neturėtų taikyti hormonų terapijos?
Absoliuti kontraindikacija pakaitinei hormonų terapijai yra visada, kai moteris jau serga vėžiu, kuris yra priklausomas nuo estrogeno, pavyzdžiui, krūtų ar tam tikros kiaušidžių vėžio formos. Dar labai rizikuotume, jei PHT skirtume toms, kurios jau sirgo miokardo infarktu, insultu, kepenų ar tulžies pūslės ligomis ar joms yra sutrikusi krešėjimo funkcija. Vis tik jaunų merginų, turinčių tokias ligas, yra tikrai mažai, tad tikrųjų kontraindikacijų jaunoms yra nedaug. Reliatyvios kontraindikacijos, tokios kaip migrena, lipidų apykaitos sutrikimai arba gyvenimo būdo įtaka, pavyzdžiui, rūkymas, nutukimas, sėslus gyvenimo būdas ar ilga imobilizacija, gali padidinti riziką komplikacijoms, kai vartojama PHT, tačiau kiekvienu tokiu atveju sprendimą vis tiek galima surasti, tik reikia kalbėtis.