Rūta Kažimėkienė
Savivertė – tai apibendrinta nuomonė apie save ir tai, kokią vertę suteikiame sau tam tikroje situacijoje. Tai – mūsų reputacija mūsų pačių akimis. Požiūris į save. Ši nuomonė, požiūris ar reputacija gali būti teigiama, kai apie save galvojame „aš geras“, „aš vertingas“, „esu gražus“, arba neigiama: „esu blogas“, „esu nieko vertas“. Tokiu atveju, kai apibendrinta nuomonė apie save yra negatyvi, kalbame apie žemą savivertę. Nors mes ir įpratę apie savivertę galvoti kaip apie kažką nekintamo, tačiau gera žinia ta, kad savivertė – nuolat banguojantis, gyvenimo eigoje kintantis dalykas.
CITATOS
* Vienas iš didžiausią neigiamą atspalvį paliekančių auklėjimo būdų yra kritika. Nors auklėdami vaikus tėvai turi geriausius ketinimus, linki vaikui kuo geresnio gyvenimo, tiki, kad kritikuodami juos motyvuos kažką išmokti.
** Kai kurie žemą savivertę turintys žmonės yra labai priklausomi nuo kitų pritarimo ir pagyrimų.
*** Kito žmogaus meilė neapibrėžia jūsų kaip asmens vertės. Nesvarbu, ar esate vienišas, atsitiktinai susitikinėjate su žmonėmis, su kuo nors kuriate tvirtus santykius, ar švenčiate 30-ąsias vestuvių metines su sutuoktiniu. Jei suprantate, kad savęs vertingumą matuojate kito žmogaus meile, reikėtų padirbėti ties savo vertės jausmu.
**** Perfekcionistai mano, kad vienintelis būdas būti mylimiems ir įvertintiems – tai buvimas tobuliems visose srityse. Tačiau perfekcionizmas yra priešingas dalykas pasitikėjimui savimi ir aukštai savivertei.
Dr. Christina Hibbert teigia: „Savivertė yra tai, ką mes apie save galvojame, jaučiame ir kuo tikime. Savęs vertingumas – tai suvokimas, kad „aš“ esu daugiau, nei vien tik tai. Tai gilus žinojimas, kad esu svarbus, kad esu mylimas, reikalingas šiam pasauliui ir neapsakomai vertingas.“
Savivertės teorija (Covington ir Beery) teigia, kad žmogaus gebėjimai, pastangos ir pasiekimai sąveikauja bei turi įtakos vienas kitam ir lemia žmogaus savivertės lygį. Akivaizdu, kad žmogaus gebėjimai ir pastangos turi didelę įtaką jo pasiekimams įvairiose gyvenimo srityse, o visi trys veiksniai prisideda prie jo vertės ir vertingumo jausmo. Savivertės teorija teigia, kad svarbus žmogaus gyvenimo poreikis yra savęs priėmimas, dažnai ateinantis per savo pasiekimų pripažinimą. Savo ruožtu pasiekimai dažnai suprantami lyginantis su kitais žmonėmis. Mūsų savivertę daugiausia lemia pačių įsisąmoninti gebėjimai ir pasiekimai vienoje ar keliose veiklose, kurias laikome vertingomis. Žmonės savivertę matuoja remdamiesi skirtingais kriterijais. Vienu iš jų dažnai tampa išvaizda – matuojama skaičiumi ant svarstyklių, dėvimų drabužių dydžiu arba kitų žmonių sulaukiamu dėmesiu. Tikrai populiarus pasilyginimo su kitais ir savo vertės mato kriterijus yra gaunamos pajamos, turimas turtas. Kai kurie žmonės apie savo ir kitų vertę sprendžia pagal savo socialinį statusą ir tai, kokius svarbius ir įtakingus žmones jie pažįsta. Dažnai vertiname ir save, ir kitus pagal tai, kokia jų profesija, ką dirba. Pavyzdžiui, advokatas ar finansininkas dažnai laikomas sėkmingesniu ir vertingesniu už valytoją ar padavėją. Pasiekimai taip pat yra dažnas kriterijus, matuojant savo ar kitų vertę. Pavyzdžiui, sėkmė versle, rezultatai iš egzaminų testo, užimta vieta maratono bėgime ar kitame sportiniame iššūkyje. Lygiai tokiu pat savivertės matu gali tapti ir santykiai.
Kaip formuojasi savivertė
Savivertė formuojasi santykyje su aplinka, ji negali atsirasti be tam tikro pagrindo, o tas pagrindas – tai pasitikėjimas kitais žmonėmis ir supančiu pasauliu. Tai skamba neįprastai, nes atrodo, kad visų pirma turime pasitikėti savimi, o tik tada jau galėsime pasitikėti kitais, jaustis saugiai. Tačiau prisiminkime žmogaus raidą. Kai kūdikis gimsta, jis negali savimi pasirūpinti, yra nesavarankiškas ir priklausomas nuo kitų. Pagrindinis vaiko psichikos tikslas – kuo geriau suvokti realią supančią aplinką ir prisitaikyti prie jos. Tėvai šiame paveiksle užima „tikrovės“ vietą. Apie save ir supantį pasaulį vaikas daro išvadas per santykį su tėvais. Gerai funkcionuojantys savo gyvenime, laimingi tėvai be jokios žalos savo nuotaikai gali išbūti su mažo vaiko „ožiukais“, lėtumu, per dideliu judrumu ir tuo džiaugtis. Vaikas tėvų reakcijas susieja su savimi ir ima save suvokti kaip priežastį džiaugtis ir mylėti. Jei tėvai linkę konfliktuoti, nuolat nepatenkinti, pikti ar agresyvūs, toks jų elgesys signalizuoja mažam vaikui, kad čia jo niekas nelaukė, juo nesidžiaugia ir dėl visko reikia kovoti. Jei tėvai dirglūs, pervargę, nedėmesingi, augantis vaikas susiformuoja niūrų pasaulio vaizdą, kuriame šiluma, dėmesys, meilė – didelė prabanga. Nors maži vaikai dar prastai suvokia žodžius, tačiau puikiai – balso toną, veido išraišką ar kūno kalbą. Kuo niūresni veidai, piktesni balsai, tuo blogesnis jaučiasi vaikas, kuriame įsigali mintis – jei aplinkiniai jaučiasi blogai, vadinasi, aš esu to priežastis. Vaikai taip galvoja. Ir tik paauglystėje gali atsirasti supratimas, kad, pavyzdžiui, mamos gyvenimas sudėtingas, ji pati nesusitvarko su problemomis. Gaila, bet tai jau nebepakeičia nuomonės apie save. Daug dalykų augant lemia savęs suvokimą. Vienas iš didžiausią neigiamą atspalvį paliekančių auklėjimo būdų yra kritika. Nors auklėdami vaikus tėvai turi geriausius ketinimus, linki vaikui kuo geresnio gyvenimo, tiki, kad kritikuodami juos motyvuos kažką išmokti, atlikti gerai, įgyti naudingus įpročius, bet, ko gero, ne vieno mūsų jau suaugusioje galvoje skamba neužsitarnauti ar žeidžiantys tėvų žodžiai, tokie kaip „viską darai atžagariomis rankomis“, „amžinai tinginiauji, nors darbų namie pilna“, „nieko iki galo negali padaryti“, „nedaryk pats, vis tiek neišeis“. Ir kaip vaikui, girdinčiam tokius žodžius, žinoti, kad tokiu būdu mama tik nori, jog užaugtumėte laimingas, sėkmingas, darbštus žmogus?
Tyrimai rodo, kad apie 50 proc. mūsų asmenybės bruožų ir savivertės jausmo yra paveldima, likusią dalį nulemia aplinka. Nors tikslus genetinės įtakos pobūdis ar mūsų aplinkos elementų, kurie yra reikšmingiausi, „svoris“ savivertės formavimuisi išlieka neaiškus, svarbu suprasti, kad mes nesame vien tik tai, ką gavome gimdami. Kitaip tariant, turime didžiules galimybes augti, vystytis ir keistis.
Ką galima pasakyti apie žmones, turinčius aukštą savivertę
Savivertė – tai kontinuumas, ir mes galime save suvokti bet kurioje šios skalės vietoje. Kai mūsų savivertė yra aukštesnėje skalės pusėje, didžiąją laiko dalį jaučiamės gerai dėl to, kas esame, tikime savimi, savo savybėmis ir stiprybėmis, tikime, kad esame verti ir nusipelnėme visų gerų dalykų gyvenime, įskaitant meilę, gerus draugus ir smagias patirtis. Aukšta savivertė nereiškia, kad visą laiką esame laimingi, sėkmingi ar nuolat pasitikime savimi. Visiems mums kartais būna blogų dienų ir neigiamų minčių. Tačiau kai turime aukštą savivertę, galime lengviau įveikti šiuos jausmus būdami geri sau ir prašydami bei priimdami paramą iš aplinkinių.
Savivertė veikia kaip veidrodis, atspindintis tai, kaip mes save matome. Aukšta savivertė prisideda prie sveiko savęs vertinimo, skatina pasitikėjimo savimi, kompetencijos ir vertingumo jausmą. Priešingai, žema savivertė gali iškreipti šį atspindį, sukelti abejonių savimi, neigiamą savęs suvokimą ir sumenkinti vertės jausmą.
Keletas pavyzdžių, apibūdinančių žmogų su aukštesne ar aukšta saviverte.
Jonas nėra puikus studentas. Dažniausi jo testų rezultatų įvertinimai – penketai ar šešetai, net jei mokymuisi skiria daug laiko. Baigiamųjų brandos egzaminų rezultatai taip pat nebuvo aukšti, bet pakankami, kad įstotų į kolegiją ir ten mokytųsi. Nors Jonui norėtųsi geresnių pažymių, jis vis tiek jaučiasi neblogai. Jis žino, kad pažymiai nėra vienintelis ir svarbiausias dalykas jo gyvenime, kad ne vien tik pažymiai jį apibūdina ir kad jis toks pat vertingas žmogus, kaip ir jo draugai, kuriems mokslai sekasi puikiai. Jonas turi aukštą savivertės jausmą ir realistinį požiūrį į save ir savo gebėjimus.
Kristina turi įvairių pomėgių, tokių kaip bėgimas, knygų skaitymas ir jų aptarimas bibliotekoje organizuojamuose susitikimuose, žaisti „Protų mūšį“ su draugais, šėliojimas klubuose. Kristina bėgioja gana lėtai ir nelabai dideliais atstumais, niekada nėra dalyvavusi bėgimo varžybose. Ji lėtokai skaito ir dažnai nepastebi tam tikrų simbolių ar paslėptų prasmių, kurias pastebi jos kolegos iš susitikimų bibliotekoje. Žaisdama „Protų mūšiuose“ ji teisingai atsako tik į maždaug 10 proc. klausimų ir gana dažnai remiasi draugų žiniomis. Nors ji mėgsta bendrauti su naujais žmonėmis, bet kartais pasitaiko situacijų, kai ji sutrinka, nežino, kaip palaikyti pokalbį ar jaučiasi ignoruojama. Nepaisant viso to, ji tiki, kad yra verta ir vertinga. Ji žino, kad jos, kaip žmogaus, vertė nepriklauso nuo gebėjimo bėgioti, skaityti, žaisti ar susirasti naujų draugų. Nesvarbu, ar jai puikiai sekasi, ar siaubingai, ar kažkur per vidurį, ji žino, kad vis tiek yra verta laimės, pasitenkinimo ir meilės.
Martynas yra puikus pardavėjas ir dažnai savo rezultatais aplenkia daugumą kitų savo įmonės darbuotojų, tačiau vienas bendradarbis, atrodo, visada jį šiek tiek lenkia. Jis taip pat yra aistringas skvošo žaidėjas ir dažnai dalyvauja varžybose. Kartais jis užima pirmąją arba antrąją vietas, bet dažniausiai iš viso neužima jokios vietos. Nors nėra geriausias nei darbe, nei mėgstamame hobyje, Martynas vis tiek jaučiasi vertingas. Jis mano, kad yra protingas, talentingas ir sėkmingas, nors nėra pats protingiausias, talentingiausias ar sėkmingiausias, ir jam tai netrukdo.
Šie žmonės turi sveiką savivertės jausmą. Jie turi skirtingo lygio gebėjimų ir talentų, jų pastangos duoda įvairių rezultatų, tačiau jie visi supranta, kad tai, ką jie daro, nėra tai, kas jie yra. Nesvarbu, ar jie laimi apdovanojimus, ar sulaukia pagyrimų už savo veiklą, ar ne, jie vis tiek turi tokią pačią aukštą nuomonę apie savo, kaip asmens, vertę.
Ką dažniausiai pasakoja žmonės, kurių savivertė yra žema?
Žemą savivertę turintiems žmonėms gali būti būdinga didelė savikritika ir nepasitenkinimas savimi, padidėjęs jautrumas kritikai, neryžtingumas, klaidų baimė. Taip pat ir pernelyg didelis noras įtikti, perfekcionizmas, praeities klaidų narstymas, pesimizmas. Kai kurie žemą savivertę turintys žmonės yra labai priklausomi nuo kitų pritarimo ir pagyrimų. Kiekvienas žmogus kartais abejoja tuo, kas jis yra ir ką pasiekė. Kartais padarome ar pasakome ką nors tokio, dėl ko laikinai savęs gėdijamės ar pykstame ant savęs. Šie laikini jausmai nėra tas pats, kas žema savivertė. Žema savivertė reiškia ilgalaikį neigiamą požiūrį į tai, kas esate.
Vaida užaugo gydytojų šeimoje. Augdama buvo nuolat lyginama su savo seserimi, „gerąja“. Vaida buvo aktyvesnė ir energingesnė už sesę, mėgo laipioti po medžius ir bėgioti su šunimi ir dažnai už tai sulaukdavo priekaištų („geriau jau mokytumeisi“, „į ką tu panaši, visa purvina ir apsidaužiusi“). Sesuo namuose ir mokykloje visada gerai elgėsi, suaugusi tapo gydytoja ir net mokytojai lygino su ja, todėl Vaida pradėjo jaustis nepakankamai gera, nesėkminga ir keistuolė šeimoje. Į terapiją atėjo būdama trisdešimties. Buvo perdegusi darbe, santykiai ką tik nutrūkę po ketverių metų gyvenimo kartu. Jautėsi prislėgta, tarsi būtų vėl nepasisekę gyvenime. Darbe visada stengėsi viską atlikti tobulai ir niekada nenorėjo nieko nuvilti, net jei tai reiškė sutikti su papildomais darbais, kai jau buvo pervargusi. Tai reiškė, kad likdavo mažai laiko savo partneriui ar draugams, tačiau nerimavo, kad pasakytas „ne“ viršininkui reikš, jog nesugeba dirbti. Kartą per vertinimą už vieną iš savo kompetencijų gavo 3 balus iš 5 ir pasijuto visiška nevykėle. Dėl to dirbo dar sunkiau ir nerimavo, kad gali suklysti ar ką nors padaryti neteisingai.
Savivertės svarba santykiuose
Viena iš dažniausių problemų, su kuriomis susiduria žmonės, turintys žemą savivertę, kad jie savivertę grindžia vienu savo gyvenimo aspektu, ir dažnai tai yra santykiai. Suprantama tendencija leisti, kad kažkieno kito meilė skatintų jus jaustis geriau. Bet kito žmogaus meilė neapibrėžia jūsų kaip asmens vertės. Nesvarbu, ar esate vienišas, atsitiktinai susitikinėjate su žmonėmis, su kuo nors kuriate tvirtus santykius, ar švenčiate 30-ąsias vestuvių metines su sutuoktiniu. Tai galioja bet kokio santykių statuso žmonėms, tačiau ypač svarbu tiems, kurie palaiko ilgalaikius santykius. Neklyskite manydami, kad jūsų partnerio meilė yra tai, dėl ko esate verti meilės. Jei kas nors kada nors nutiktų jūsų partneriui ar jūsų santykiams, būtumėte priversti savo vertės jausmą kurti iš naujo. Dėl to išsiskyrimas ir sielvartas gali būti daug sunkesni, nei reikėtų. Jei suprantate, kad savęs vertingumą matuojate kito žmogaus meile, reikėtų padirbėti ties savo vertės jausmu. Yra ir dar viena svarbi priežastis: turėdami sveiką savivertės jausmą, iš tikrųjų pagerinsite ir savo dabartinius santykius. Kai geriau pažįstate save, išmokstate priimti save su visais pliusais ir minusais, geriau sugebate mylėti ir kitą žmogų. Žmonės, turintys aukštą savivertę, paprastai turi labiau tenkinančius, mylinčius ir stabilius santykius nei tie, kurių savivertė žema, būtent todėl, kad žino, jog pirmiausia savo vertę, pagarbą ir laimę turi rasti savyje.
Du žmonės, kurie yra apšviesti savigarbos ir laimės iš vidaus, yra daug šviesesni nei du žmonės, kurie bando sugerti šviesą vienas iš kito (Grande, 2018).
Įsivertinkime, kokia yra mūsų savivertė
Yra įvairių klausimynų, testų, kurie padeda įsivertinti, kokia yra mūsų savivertė – aukšta ar žema, ir juos atlikę tikrai galėsime susidaryti bendrą vaizdą. Tačiau galima ir neatlikdami testų suprasti, kokia ta mūsų savivertė. Vienas būdas yra pagalvoti ir įsivertinti, kaip kalbame patys su savimi, vidine kalba. Jei įvykus eilinėms situacijoms, kuriose kažkas nepavyksta, pavyzdžiui, vairuojant pasukote ne į tą kelią, automatiškai sau sakote „tai kvailys“, „nevykėlė“, „tikras laušas“ ar panašiai, tai jau rimtas signalas, kad jūsų savivertė yra žema.
Kitas būdas – įsivertinti svarbias gyvenimo sritis ir ten patiriamus sunkumus. Jei suvokiate, kad jau daugybę metų dirbate nemylimą darbą arba gyvenate su partneriu, su kuriuo santykiai yra labai problemiški, „toksiški“, tai irgi rimta paraiška į tai, jog jūsų savivertė yra žema.
Dar vienas būdas būtų stebėti savo reakcijas į kritiką ir į komplimentus. Kai išgirdę kritiką labai stipriai nusimename ir pradedame galvoti, kad tikrai nieko nesugebame. Tas rodo, kad turime stiprių neigiamų įsitikinimų apie save ir kritika iš išorės tai tik patvirtina. Žmogus su aukšta saviverte kritiką daugiau priima kaip informaciją. Tai nereiškia, kad malonu ją girdėti, tačiau ją priimame, apsvarstome ir apsisprendžiame, kiek norime jos paimti. Taip pat yra ir su komplimentais. Žmonės, kurių savivertė yra žema, tik išgirdę komplimentus iškart juos tarsi „išmeta į šiukšlių dėžę“.
Nuo ko pradėti auginti savivertę
* Tai gali būti paprasti dalykai, bet jie gali būti labai galingi. Pavyzdžiui, sąmoningumas gali padėti išmokti gyventi dabarties akimirka ir nesijaudinti dėl ateities ar nesigilinti į praeitį. Svarbu yra išmokti būti sąmoningiems čia ir dabar. Daugelis mūsų didžiąją laiko dalį galvojame, jaučiamės ir elgiamės taip, kaip mums liepia pasąmonė, tarsi „autopiloto“ režimu, dažnai gyvename arba „vakar“ arba „rytoj“, todėl turime mokytis pailginti sąmoningo buvimo laiką ir tam yra sugalvota nemažai būdų, tokių kaip dėmesingo įsisąmoninimo praktikos, meditacijos.
*Taip pat būtų labai naudinga apgalvoti ir užsirašyti savo gyvenimo istoriją. Neprivalote atkurti tos pačios senos liūdnos istorijos, nuolat besisukančios jūsų galvoje. Jeigu skirsite laiko savo gyvenimo istorijai ištirti, apsvarstyti, suprasti priežastis, išvysti pasekmes, savo galimybes tuo metu, galite ją geriau suprasti ir peržengti jos ribas.
*Mokinkimės atpažinti kritiškas mintis apie save, negatyvias mintis, kuriomis tikime ir elgiamės tikėdami jomis, lyg tai būtų tiesa. Yra daug savipagalbos knygų šiomis temomis ir tikrai verta pasinaudoti daugybe ten esančių patarimų. Lygiai taip pat svarbu mažinti savo perfekcionistinius įsitikinimus. Perfekcionistai mano, kad vienintelis būdas būti mylimiems ir įvertintiems, tai buvimas tobuliems visose srityse. Tačiau perfekcionizmas yra priešingas dalykas pasitikėjimui savimi ir aukštai savivertei. Visų pirma sau reikia pripažinti, kad tobulumo siekis visame kame ne padeda, o trukdo gyventi. Atrodo – paprasta, tačiau iš tiesų to sunku pasiekti, nes turime pajudinti savo įsitikinimus, kuriems pamatai padėti dar gilioje vaikystėje. Turime išmokti suprasti, kad tobulumo siekis ir yra didžiausias mūsų netobulumas.
*Nustokime lygintis su kitais žmonėmis. Savęs lyginimas su kitais yra nelaimės receptas. Palyginimai tik paskatina blogiau jaustis. Kai nustojate save lyginti, pradedate suvokti, kad esate unikalūs. Pastebėta, kad žmonės, kurie lygina save su kitais, ima pavydėti, o kuo labiau pavydi, tuo labiau nuvertina save. Stebėkime save, kai imame lyginti savo ir kitų turtą, pasiekimus, išvaizdą ar įgūdžius. Galvojimas, kad kiti yra geresni, turi visko daugiau, mažina pasitikėjimą savimi. Kai tiktai pagauname save, jog pradėjome lygintis su kitais, prisiminkime, jog tai kenkia, nes gyvenimas nėra varžybos. Vienintelis žmogus, su kuriuo galime lygintis, esame mes patys. Galime pagalvoti ir pasilyginti su savimi prieš metus, mėnesį ar vakar. Ir jei jaučiame, kad pasikeitėme norima kryptimi – valio! Pasidžiaukime tuo ir judėkime pirmyn.
*Aiškiai supraskime ir įsivardykime savo stiprybes, savo pasiekimus. Kiekvienas žmogus turi stipriąją pusę arba talentą. Niekas nemoka ir negali visko, todėl, skirdami laiko savo prigimtiniams talentams atrasti, stipriosioms savybėms atpažinti, suteiksite sau šansą būti sėkmingesniems. Mes nuolat keičiamės, vienaip ar kitaip tobulėjame, įgauname naujų patirčių, žinių, įgūdžių. Kadangi tai lėti ir laipsniški procesai, dažnai būna labai sunku pastebėti kokią nors, ypač – pozityvią pažangą. Todėl kartas nuo karto reikėtų įvertinti savo nueitą tobulėjimo kelią: apgalvoti, kokiose sudėtingose ar neįprastose situacijose pastaruoju metu buvote atsidūrę. Kaip į tai reagavote, kokios jūsų savybės ar įgūdžiai padėjo susitvarkyti. Apgalvoti, ko naujo išmokote, su kokiais naujais žmonėmis buvote susidūrę, kokios naujos užduotys jus įtraukė.
Jei norime keisti savo gyvenimą, auginti savo savivertę, visų pirma reikia priimti save tokius, kokie dabar esame. Tai apima viską – ir dabartinį amžių, ir mūsų dabartinę santykių situaciją, darbines kompetencijas, svorį ir išvaizdą, elgesį. Tik priėmę viską, galėsime pradėti galvoti apie tai, kaip norime, kad būtų ateityje. Kai priimsime save iš visų pusių, net ir tų, kurios nelabai patinka, su kuriomis sunku pažindintis, galėsime pamilti save, rūpintis savimi ir judėti pirmyn ten, kur norime.