Rūta Kažimėkienė
Viena per šventes?
Statistika rodo, jog po vieną gyvenančių žmonių skaičius auga visame pasaulyje, o didesnę jų dalį sudaro būtent vidutinio amžiaus moterys. Dažniausiai esame girdėję ir jų versijas – kodėl jos gyvena vienos, ir tos versijos pačios įvairiausios: nuo „taip susiklostė“, „po skyrybų nebenoriu daugiau bandyti“, „pagaliau turiu laiko sau“, „neradau tinkamo žmogaus, o bet kokio man nereikia“, iki „galiu pildyti savo pačios, o ne kažkieno kito norus“, „karjera man svarbesnė, nei santykiai“, „jaučiuosi laimingesnė“. Kaip kiekvienas žmogus kitoks, taip ir priežasčių, dėl kurių moterys gyvena vienos ir Kalėdų eglutę puošia tik sau, yra labai daug ir skirtingų.
CITATOS:
* Tai etapas, kai moterys perkainoja savo vertybes, mokosi labiau rūpintis savimi, stipriau atsisuka į savo poreikius ir norus.
** Moteris stengiasi iš paskutinių jėgų – kad tik vaikai būtų laimingi, kad tik namuose būtų viskas sustyguota, kad tik darbus padarytų. Save pačią palieka paskutinėje vietoje, pamiršdama net ir pačius būtiniausius savo poreikius.
*** Sunkumų ieškant tinkamo partnerio ir užmezgant ilgalaikius santykius atsiranda dėl daugybės priežasčių, ne tik nerealių lūkesčių.
**** Nemažai skyrybų įvyksta tuomet, kai vaikai užauginti, palieka namus ir paaiškėja, jog su ilgamečiu partneriu, be įpročių ir buities, niekas nebesieja. Neretai skyrybas inicijuoja pačios moterys.
Kuo ypatingos vidutinio amžiaus moterys? Kodėl tam tikri patyrimai šiame amžiaus tarpsnyje nuveda prie pasirinkimų gyventi vienoms ar užtvirtina jau anksčiau priimtus sprendimus? Jaunystėje vienas pagrindinių žmogaus uždavinių – atsiskirti nuo tėvų ir rasti savo paties gyvenimo kryptį, baigti mokslus, įgyti specialybę, užsitikrinti finansinį stabilumą, sukurti partnerystę, sėkmingai įsitvirtinti socialiniame gyvenime, galbūt auginti vaikus. Daugeliui tai tarsi kopimas į kalną, kai žmogus daug tikisi ir daug nuveikia, o užkopęs ant kalno gali apžvelgti įveiktas aukštumas ir pamatyti dar didesnių – naujų tikslų. Jei viskas einasi pagal planą, dauguma žmonių tai pasiekia maždaug iki 40 iki 50 m. amžiaus. Ir iškyla klausimai – o kas toliau?
Dabar šis plačiai tyrinėjamas raidos etapas žinomas kaip vidurio amžiaus krizė. Jokiu būdu šio etapo nereikėtų sieti su konkrečiu amžiumi. Labiau tai etapas, kai moterys perkainoja savo vertybes, mokosi labiau rūpintis savimi, stipriau atsisuka į savo poreikius ir norus. Kad moteris geriau suprastų ir priimtų save, kad jaustųsi laimingesnė, ji, kaip ir jaunystėje, turi ir vėl sugebėti atsiskirti: nuo vaikystėje susiformavusių ir iki šiol lydėjusių elgesio ir mąstymo modelių, tapusių mūsų dalimi, nuo savo pačios atgyvenusių vaidmenų. Nė kiek ne mažiau svarbus ir priešingas procesas – reikia integruoti naujus patyrimus, įsileisti į sąmonę anksčiau nesuvoktus dalykus, keisti savo elgesį. Kitu atveju, kad ir kokie klausimai kils, rezultatas nesikeis ir būsime pasmerkti kartoti gyvenimo scenarijų tol, kol išmoksime svarbiausią pamoką – kad pagrindiniai gyvenimo spektaklio režisieriai ir aktoriai esame mes patys ir kad niekas nesikeis, jei tik stumdysime dekoracijas. Svarbu keistis pačioms, suprasti ir priimti save, nors tai gali būti nelengva, kai suprantame, kad turime nuolat konfrontuoti su senaisiais mąstymo ir elgesio modeliais, kad turime išmokti išbūti su tiek sau pačiai, tiek aplinkiniams nepriimtinomis savybėmis. Tai gali būti ir agresija, seksualumas, polinkis į priklausomybę, intravertiškumas ar dar daug kas kito. Tai reiškia pripažinti savo jausmus ir poreikius, išreikšti nuslopintą moterišką energiją. Gali būti, kad ilgą laiką nei tėvai, nei vyras nekreipė dėmesio, nesidomėjo tikraisiais moters poreikiais, ir ilgainiui ji pati išmoko juos ignoruoti. Kartais iki tiek, kad nemoka pajusti kūno signalų, kad, pavyzdžiui, yra pavargusi. Po truputį ima kauptis nepasitenkinimas, pyktis, kuris pradeda gąsdinti pačią moterį ir aplinkinius, nes ji tampa nebe tokia patogi. Jei jausmai slopinami ir toliau, gali atsirasti kūno skausmai, įvairūs negalavimai: vargina migrena, sprando, nugaros skausmai, virškinimo sutrikimai, šokinėja kraujospūdis ir pan. Moteris stengiasi iš paskutinių jėgų – kad tik vaikai būtų laimingi, kad tik namuose būtų viskas sustyguota, kad tik darbus padarytų. Save pačią palieka paskutinėje vietoje, pamiršdama net ir pačius būtiniausius savo poreikius, tokius kaip miegas, valgis, poilsis. Galbūt iki šiol moteris sunkiai galėjo save įsivaizduoti kaip atskirą nuo vyro ir šeimos, buvo susitapatinusi su dukters, motinos ir žmonos vaidmenimis. Tačiau jie atgyveno, ji juos išaugo ir kylantis pyktis yra būtent apie tai, jis verčia nusiplėšti šiuos vaidmenis ir tapti savarankiška, kūrybiška moterimi, galinčia priimti savo pačios jausmus ir išgyvenimus, savo paskirtį ir likimą.
Šiuolaikinės moters gyvenimas gali susiklostyti ir visiškai kitaip. Jei moterys jaunystėje visiškai atsiduoda išsilavinimo ir karjeros siekimui, tuomet amžiaus viduryje joms tenka atsakyti į kylančius klausimus apie apleistas kitas savo tapatumo sritis – motinystę, partnerystę. Nebūtina realiai gimdyti vaikų, galbūt tam ir nebėra galimybių, tačiau svarbu atrasti būdus, kaip realizuoti rūpestį, globą, nesavanaudišką meilę, užmegzti prasmingus santykius.
Kad ir kokios priežastys lemia, tačiau viduriniame amžiuje dauguma mąstančių žmonių išgyvena tam tikrą vertybių perkainojimą, tikslų pasikeitimus, kurie turi įtakos pokyčiams jų gyvenimuose. Kartais tai – vidiniai pokyčiai, leidžiantys mums augti ir judėti pasirinkta kryptimi, leidžiantys mums jaustis laimingesniems. Kartais – ir išoriniai pokyčiai, stipriai paveikiantys tiek mūsų pačių, tiek aplinkinių gyvenimus, ypač – jei tai yra skyrybos, profesijos, darbo, gyvenamosios vietos pakeitimas.
Kas pasikeitė aplinkoje, kodėl moterys renkasi gyventi vienos?
Per paskutinius kelis dešimtmečius daugelyje pasaulio šalių padaugėjo vienišų žmonių – tiek absoliučiais skaičiais, tiek procentine gyventojų dalimi. Žvelgiant į JAV statistinius duomenis, didesnė dalis vienišių – vidutinio amžiaus (35–65 m.) moterys, nors sparčiai didėja ir jaunesnių (18–35 m.), gyvenančių po vieną, moterų. Panašios tendencijos stebimos ir Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Šiuos pokyčius lėmė didelės permainos visuomenėje, tarp jų – ir požiūrio į tradicinę šeimą pokyčiai. Per paskutinį šimtmetį, o labiausiai – per pastaruosius kelis dešimtmečius pastebimas visuomenės lūkesčių, susijusių su santuoka, mažėjimas ir didėjantis dėmesys asmeniniam pasitenkinimui bei individualiam pasirinkimui, kas lėmė, jog moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje patyrė didelį pokytį. Anksčiau tam, kad išgyventų, moteris turėjo būti žmona ir mama, o dabar tai visiškai nebūtina ir ji gali dirbti, užsidirbti, gyventi savarankiškai. Visavertis gyvenimas laisvai prieinamas ir gyvenant vienai. Tačiau tai dar nereiškia, kad didelių galimybių buvimas visiškai išlaisvino moteris iš stigmatizuojančio požiūrio ir kad „paveldimas spaudimas“ neturi įtakos moterų pasirinkimams.
Demografiniai pokyčiai Lietuvoje taip pat įneša pataisas į gyvenimo būdą. Ir tikrai, yra objektyvių priežasčių, dėl ko moterys dažniau gyvena vienos. Lietuvoje, statistikos duomenimis, 1000-čiui vyrų tenka apie 1115 moterų. Šis skaičius skiriasi pagal amžiaus grupes: vienodas moterų ir vyrų skaičius yra 40–44 metų grupėje, o didėjant amžiui skirtumas ima augti ir tarp 75 metų ir vyresnių 1000 vyrų tenka 2373 moterys. Todėl jau gana įprasta matyti vienas, be poros gyvenančias vyresnio amžiaus moteris. Senti vienoms tapo įprasta, nes vidutinė moterų gyvenimo trukmė ilgesnė nei vyrų ir tai reiškia, kad didelę savo gyvenimo dalį ar bent jau paskutinius dešimtmečius jos gyvena vienos.
Vienatvė – kaip pasekmė
Kai kalbamės su moterimis, kurios gyvena vienos, su tuo susitaikiusios, tačiau tuo nei džiaugiasi, nei didžiuojasi, tai nėra jų apsisprendimas, labiau – aplinkybių pasekmė, galime išgirsti, kad „jau pavargau ieškoti tinkamo žmogaus“, „geriau jokio partnerio, nei bet koks“, „susitaikiau su tuo, kad esu ir būsiu viena“, „tiek prisikentėjau buvusiuose santykiuose, kad dabar tapau labai išranki“, „aš turiu gerą darbą, butą, esu išsilavinusi – mano partneris turėtų būti mažų mažiausiai tiek pat sėkmingas, kaip ir aš“.
Tiek apklausų duomenys rodo, tiek konsultacijų metu moterys pasakoja ir pripažįsta, jog sunku susirasti partnerį, kai turi pernelyg didelius lūkesčius jų atžvilgiu, kai turi daug baimių po nesėkmingų santykių praeityje, kai įvardija save kaip „sunkaus charakterio“. Žvelgiant į šias priežastis, sunku teigti, jog vienatvė pasirenkama visiškai sąmoningai. Kai įsivaizduoja, kaip turėtų atrodyti, kokiomis savybėmis pasižymėti, kokio turto turėti ar net kokias pareigas eiti potencialus partneris – viena vertus, tai padeda, bet taip pat ir trukdo. Galime prisiminti, kas įvyksta, kai parduotuvėse imame ieškoti konkrečios spalvos ir pasiuvimo palto – jo kaip tyčia niekaip nepavyksta rasti. Tačiau kitas žmogus – ne paltas, jo per pusvalandį nepasimatuosi. Nerealūs lūkesčiai taip pat gali slėpti daugybę povandeninių uolų: tai gali būti ir neįsisąmonintas noras atitikti tėvų sukurto idealaus partnerio vaizdą, ir savęs vertinimas „kitų akimis“, poreikis atitikti tam tikro socialinio rato reikalavimus, noras kontroliuoti, baimė būti atstumtai ir daugybė kitų. Sunkumų ieškant tinkamo partnerio ir užmezgant ilgalaikius santykius atsiranda dėl daugybės priežasčių, ne tik nerealių lūkesčių. Kartais vienišas gyvenimas susiklosto ir kaip buvusių santykių tėvų šeimoje pasekmė. Jeigu, pavyzdžiui, mergaitė augo šeimoje, kurioje moteris buvo finansiškai priklausoma nuo vyro, jos sprendimas gyventi kitaip nei jos mama gali ją pastūmėti į savotišką „hiperkompensaciją“, kai ji visomis išgalėmis stengsis apsirūpinti finansiškai, sieks karjeros, o šeimos kūrimą lyg ir atidės neapibrėžtai ateičiai. Žinoma, kartais karjeros siekis, visų jėgų atidavimas darbui savaime gali tapti priežastimi, dėl ko moteris nesukuria šeimos, nes tiesiog tam nebelieka nei laiko, nei jėgų.
Galvojant apie dažniausias priežastis, lemiančias gyvenimą vienai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, reikėtų stabtelėti ties dažniausiomis – skyrybos arba sutuoktinio netektis. Tai yra vieni iš didžiausią stresą keliančių kritinių įvykių, reiškiančių didelius pokyčius, lemiančius socialinių ir emocinių ryšių nutrūkimą ar jų pertvarką. Dėl didelio skyrybų skaičiaus įvairiose pasaulio šalyse pastaraisiais dešimtmečiais buvo atlikta daug tyrimų apie skyrybas ir jų poveikį buvusiems partneriams, vaikams ir kitiems skyrybų procese dalyvaujantiems asmenims. Išvados – nestebina. Jos rodo, kad skyrybos susijusios su padidėjusiu psichologiniu stresu, depresijos ir nerimo simptomais, mažesniu pasitenkinimo gyvenimu lygiu. Kai po skyrybų ar mirus partneriui moteris užsisklendžia savyje, ją užvaldo liūdna nuotaika, ji nebepatiria džiaugsmo, malonumo, nebemato jokios prasmės gyventi, nebenori matyti nei savo vaikų, nei draugių, jau nekalbant apie kitus vyrus, tokiais atvejais pasirinkta vienatvė gali būti depresijos pasekmė. Depresija, kaip rodo tyrimai, gana dažnai pasireiškia po patirtų krizinių gyvenimo įvykių, vyresniame amžiuje, ir vis dar nepakankamai diagnozuojama, stigmatizuojama, dėl ko laiku nesikreipiama pagalbos. Todėl, jei po skyrybų, netekčių ar kitų krizinių patirčių užsitęsia gedėjimas, būtina pagalvoti ir apie depresiją ir ieškoti profesionalios pagalbos.
Pasirinkimą gyventi vienoms gali lemti įvairios psichologinės problemos, kylančios po ilgus metus trukusių destruktyvių santykių ir po to sekusių sunkių skyrybų. Moterys dažnai jaučiasi išduotos ir išnaudotos, ypač jei po ilgų santuokos metų jos vyras išeina pas jaunesnę moterį. Vienatvė šioje situacijoje gali būti naudojama kaip skydas, siekiant apsisaugoti nuo skausmo nutrūkus kitiems santykiams.
Nors skyrybos kelia stresą ir yra susijusios su neigiama įtaka sveikatai, kai kurių tyrimų rezultatai atskleidė ir kitokią tendenciją – moterys, išgyvenusios nepasitenkinimą buvusia santuoka patyrė didesnį pasitenkinimą gyvenimu po skyrybų. Be to, vidutinio amžiaus moterų reakcija į patiriamą stresą dėl skyrybų priklausė nuo to, kas inicijavo skyrybas. Jei skyrybas iniciavo vyras, moteris šiai žiniai ir procesui nebuvo pasiruošusi, tuomet ji sunkiau išgyvena tiek patį procesą, priimdama tai kaip grėsmę, tiek pasekmes, išgyvendama didesnį stresą. Jeigu skyrybas inicijuoja pati moteris arba jos vyksta abipusiu susitarimu, tuomet, nors abu partneriai ir vertina skyrybas kaip iššūkį, tačiau jų patiriamas stresas yra mažesnis. Skyrybų patirtis ir gyvenimas vienai po jų nemažai daliai moterų suteikia impulsą asmeniniam augimui. Pasibaigus skyryboms, nereta moteris džiaugiasi ir didžiuojasi savimi, kad įveikė šį sunkų gyvenimo etapą, kad atrado jėgų ir motyvacijos keisti netenkinančias aplinkybes, kad gali rinktis gyventi taip, kaip nori pati, kad turi galimybę patirti gyvenimą kitaip, gauti naujas, kitokias patirtis. Visai nebūtinai reiškia, kad tos naujos patirtys bus tik pozityvios ar atneš norimų rezultatų. Gyvenimas yra įvairus, ir rizika kartais pasiteisina, kartais – ne. Pavyzdžiui, viena sėkmingai verslą vystanti, graži, aktyvi 42 metų moteris nusprendė pagaliau išsiskirti su savo 10 metų vyresniu, „tik trukdančiu“ gyventi ir priekaištaujančiu vyru, su kuriuo, beje, išgyveno 20 metų. Kai po skyrybų praėjus penkeriems metams kalbėjome apie tai, kas pasikeitė jos gyvenime, ar įvyko lauktos permainos, ar surado žmogų, kuris būtų „jos vertas“, paaiškėjo, kad ji papildė „vienatvė – kaip pasekmė“ gretas. Nes niekaip nepavyko susirasti partnerio, kokio norėjosi.
Vienatvė – kaip pasirinkimas
Šiuo atveju likti vieniša yra pasirinkimas, o ne susiklosčiusių aplinkybių pasekmė. Nors vis dar gajus socialinis stereotipas, kad pagrindinis moters tikslas – santuoka ar ilgalaikė partnerystė, tačiau tyrimų tendencijos rodo ką kita. Jei merginoms santuoka vis dar yra vertinga, brandesniame amžiuje, ypač po skyrybų, mažiau moterų siekia gyventi poroje. Ir ką dar įdomaus rodo moksliniai tyrimai? Kad poroje gyvenančių moterų gyvenimo trukmė yra mažesnė, nei vienišų, o vyrams – priešingai, jie ilgiau gyvena ir jaučiasi laimingesni gyvendami santuokoje.
Kodėl brandžios moterys renkasi gyventi vienos? Stebima tendencija, jog nemažai skyrybų įvyksta tuomet, kai vaikai užauginti, palieka namus ir paaiškėja, jog su ilgamečiu partneriu, be įpročių ir buities, niekas nebesieja. Neretai skyrybas inicijuoja pačios moterys. Po skyrybų naujos šeimos kurti jau nebenori, ypač, jei prieš tai santykiuose buvo apsiėmusi per daug pareigų, laikė visus namų kampus. Tuomet gyvenimas vienai tampa kaip poilsis, kaip galimybė įgyvendinti atidėtus norus ir svajones. Vienos dar susikoncentruoja į karjeros tikslus, kitos skiria laiko mėgstamam laisvalaikiui ar pradeda keliauti, rūpintis savimi. Gyvendamos vienos moterys gali tenkinti tik savo poreikius, nejausdamos sąžinės priekaištų nei dėl laiko, nei dėl finansų ar dėmesio. Žinoma, iš šono atrodo, kad laisvė – puiku, kai žmogus gali daryti ką nori ir kada nori. Ypač toks laisvės įsivaizdavimas vilioja tuos, kurie yra apriboti įsipareigojimų partneriui, vaikams. Tačiau reikia prisiminti, kad tokia laisvė susijusi ir su visiška atsakomybe už savo gyvenimą – tuomet jau vienas esi atsakingas už finansus, už buitį. Niekas už tave nenuveš paremontuoti automobilio, nepagamins vakarienės, nesumokės mokesčių, nepralinksmins. Ir kartais susidoroti su pasirinkta laisve nėra taip paprasta. Todėl šį gyvenimo būdą sąmoningai dažniau drįsta rinktis brandūs, labiau savimi pasitikintys žmonės. Tokiais atvejais vienatvė – moters poreikius tenkinantis pasirinkimas.
Ar gyvenanti viena moteris yra patenkinta šiuo pasirinkimu, priklauso ne tik nuo jos asmenybės, aplinkybių ir nuotaikos tą akimirką, kai jos klausiame, bet ir nuo ambivalentiško pasitenkinimo apibrėžimo. Beveik viskas, ką patiriame, yra šiek tiek gera ir šiek tiek bloga. Tiek vienatvė, tiek gyvenimas poroje gali turėti tiek pliusų, tiek minusų. Svarbiausia, kur dedame akcentą, ką renkamės pastebėti ir vertinti. Kur krypsta mintys, taip ir jaučiamės savo pasirinkimuose. Jeigu prieš Kalėdas puošiate eglutę namuose, kuriuose gyvenate visiškai viena ir džiaugiatės tuo, kad eglutė yra, kad žaisliukai patinkančios spalvos, kad puošiate kada norite – nors ir vidury nakties, vadinasi, šiame gyvenimo etape pasirinkote ar apsisprendėte gerai – vienatvė yra tai, ko jums dabar ir reikia.