Rolandas Kažimėkas
Kiekviena epocha turi geresnių ar blogesnių kino tendencijų. Principas visada tas pats – jei kažkas parduodama, turi būti kopijuojama ir kartojama iki išprotėjimo. Svarbiausia yra pinigai ir pilnos kino salės. Tačiau šioje epochoje mes matome ir kitokių tendencijų, kurias vienareikšmiškai vertinti labai sunku.
CITATOS:
* Bet naujausia tendencija yra visiškai kita – moterys vis dažniau atlieka blogiukų vaidmenis.
** Bet ar moters personažas turi būti tik paviršutiniškai „kietas“, kuriam neleista parodyti įvairių emocijų ir pažeidžiamumo?
*** Pistoletai, peiliai, akmenys – moterų rankose. Gal laikas vyrams imtis subtilaus nuodų meno?
Peiliais, šautuvais ir kumščiais
Turbūt pastebėjote, kad moterys kine vis labiau okupuoja policijos komisariatus. Policijos komisariatui ar kokiam Centrinės žvalgybos agentūros skyriui vadovaujanti moteris – kino klasika: ji generuoja mintis, o raumeningi vyrukai laksto naktimis gatvėse su pistoletais, šaudo – gaudo, nes raumenys minčių negeneruoja. Ilgą laiką šis proto ir jėgos balansas buvo status quo, ypač JAV kuriamuose filmuose. Vėliau, ypač serialuose, moterų policijoje pradėjo daugėti: jos ne tik vadovauja, tiria, painioja sudėtingiausias mįsles, bet ir laksto naktimis gatvėse, šaudo – gaudo. Raumeningi vyrukai dingo, jų vietą užėmė tokie lepšiai – nei ką gudraus išmastys, nei ką nušaus, nuolat painiojasi po kojomis, pridirba nesąmonių, o kai toks naktį gatvėje atsiduria dešimties nusikaltėlių apsuptyje ir pradeda skaičiuoti paskutines gyvenimo minutes, staiga iš kažkur į patį įvykių epicentrą įšoka žavinga komisarė ir visiems kojomis ir kumščiais išbarškina dantis, o kelis pikčiausius patiesia taikliais šūviais.
Bet naujausia tendencija yra visiškai kita – moterys vis dažniau atlieka blogiukų vaidmenis. Jos vadovauja nusikaltėlių gaujoms, kurių dalį sudaro raumenimis aptekę kokius 150 kg sveriantys milžinai, dalį kažkokie psichopatai, o dalį – šautuvais, pistoletais, peiliais ir begaliniu įniršiu ginkluotos moterys. Žinoma, gaujos valdovė yra pati aršiausia, stipriausia, įtakingiausia. Jai scenarijaus autoriai leidžia pirmai įsmeigti peilį į ne vietoje pasitaikiusio bukagalvio agento širdį, ji įtūžusi kumščiu gali smogti 150 kg mėsos kalnui taip, kad šis lėkdamas pramuša sieną. Ji neklusniam gaujos nariui, kuriam užteko kvailumo paprieštarauti, užneria ant kaklo kilpą, permeta per balkį ir tempdama virvę žemyn pakaria tą 150 kg raumenų savininką, nepaisant, kad pačios svoris gal kiek daugiau nei 50 kg. Paprastai svarstyklių dėsnis sako, kad jei prie vieno virvės galo pririšime 150 kg, o prie kito 50 kg, žemyn leisis sunkesnis galas. Na, bet tai kinas, jame viskas įmanoma.
Jos turėjo daugiau narsos nei visi kietuoliai
Suprantu, iki šiol lyčių lygybės rodikliai veiksmo filmų pasaulyje, ypač blogiukų gretose, buvo labai nepalankūs moterims, tad ši pusiausvyra sparčiai atkuriama. Dažniausiai pateikiama priežastis:
„Nes kine nėra pakankamai stiprių moterų!“. Vis tik reikia pasakyti, kad tais laikais, kai aktorių atranka dar nebuvo politinio korektiškumo reikalas, ekranuose tikrai netrūko moterų, kurios turėjo daugiau narsos nei visi kieti kino vyrukai kartu sudėjus. Galima paminėti tokias herojes kaip Sarah Connor iš „Terminatoriaus“, Ellen Ripley iš „Svetimo“ , Clarise Starling iš „Avinėlių tylėjimo“ ar nuotaką Beatrix Kiddo iš „Nužudyti Bilą“ ir šį sąrašą galima ilgai tęsti, o tokie sudėtingi ir žavūs personažai paliko neišdildomą įspūdį ištisoms žiūrovų kartoms. Tačiau šiais laikais tokius nepaprastai meistriškai sukurtus portretus sparčiai keičia kitokio tipo personažai – šaltakraujės, agresyvios, šaudančios, peiliais badančios, kojomis ir kumščiais besidarbuojančios žudikės. Reiškinys kritikuojamas dėl savo paviršutiniškumo, banalumo ir gilumo stokos, nes pavirto neestetiška, nepatrauklia ir dažniausiai nevykusia puikių moterų personažų, kurie buvo itin vertinami praeityje, kopija. Bet kritika išsakoma atsargiai, o atsakomųjų smūgių lavina atidunda labai greitai.
Vingiuoti keliai vis labiau išsitiesina
Sąvoka „stiprus moteriškas personažas“, keičianti savo reikšmę kino pasaulyje, suprimityvinama, kaip nuolat kartojami prekybos centrų reklaminiai šūkiai apie žemas kainas ir amžinas nuolaidas. Bet kuriame gerame filme ar seriale veikėjai (nesvarbu, ar moteris, ar vyras) susiduria su įvairiausiais iššūkiais. Tai leidžia herojams augti, vystytis, kovoti, laimėti, patirti nesėkmes, ieškoti, atrasti, nusivilti ir t. t. Dabartiniai veiksmo filmų moterų personažai vis dažniau vaizduojami kaip natūraliai viską išmanantys, retai susiduriantys su didelėmis nesėkmėmis ar sunkumais. Problemų nėra, o jei yra, jas išsprendžia peiliai, kirviai, pistoletai. Scenarijų autoriai tarsi bijo, kad personažo patirta nesėkmė bus susieta su jo silpnumu (ech, tas homofobiškasis XX a. kinas tik ir terodė stiprius vyrus ir silpnas moteris, kurias gelbsti vyrai, ar ne?), todėl ir atima iš savo veikėjų galimybę augti ir vystytis. Sutelkiamas dėmesys tik į tiesią liniją – personažo savirealizaciją, kuriai nėra jokių kliūčių, o tai silpnina santykį su žiūrovu, nes jis nejaučia empatijos tokiam veikėjui.
Fizinė jėga – stiprybės matas?
Fizinė jėga – dar vienas aspektas, dėl kurio siekiamybė kurti neva stiprius moterų personažus patiria nesėkmę. Sukurta begalė filmų, kuriuose smulkaus sudėjimo aktorės nugali daug stambesnius priešininkus, ir susidaro įspūdis, kad filmų autoriams terūpi, kiek stipri moteris per dvi filmo valandas sugebės „nudaužti“ ar į aną pasaulį pasiųsti įvairaus plauko, ne itin draugiškus veidus turinčių veikėjų, tarsi fizinė jėga, kojų ir rankų, pistoletų ir peilių valdymo meistriškumas būtų vienintelis stiprybės matas. Bandymas fiziškai prilyginti moterų personažus vyrams, ignoruojant biologinius lyčių skirtumus, bet žūtbūt siekiant ekrane propaguoti lygybės ideologiją, sukuria neįtikėtinas kovos scenas, kurios nesulaukia tokio žiūrovų dėmesio, kokio norėtų autoriai.
Kai kuriems žiūrovams kyla klausimas: ar įtikinamai pavaizduota smulkios moters kova su keliais stambiais ir raumeningais priešininkais? Kaip padaryti taip, kad galėtume tuo patikėti, žavėtis aktorių darbu ir efektingumu, o ne stebėtis, ar visa tai įmanoma?
Tiesa ta, kad nors XX a. pabaiga ir XXI pradžia pripratino žiūrovus prie kietų, pripumpuotų vyrukų veiksmo filmuose, jų tarpusavio susirėmimai taip pat mažai ką bendro turi su realybe. Net filmai, kuriuose rodomi atitinkami išskirtiniais įgūdžiais paremti kovos menai, yra pakoreguoti taip, kad būtų efektingi, o ne tikroviški. Tikroviškumas veiksmo filme neegzistuoja ir niekada neturėjo egzistuoti. Jei ekrane stebėtume kovas taip, tarsi jos būtų tikros, vaizdas būtų nuobodus, trumpas ir stokojanti subtilumo. Filmai vadovaujasi savais dėsniais, todėl svarbu sukurti tikroviškumo iliuziją, kad kažkaip patikėtume tuo, ką filmo kūrėjai pateikia ant lėkštutės. Štai kodėl visada beprasmiška diskutuoti, ar 50 kg sverianti filmo kovotoja, kad ir apmokyta žudyti, galėtų ką nors padaryti 120 kg sveriančiam 2 m ūgio raumenų kalnui. Tai tas pats, kas svarstyti, ar tas 2 m ūgio raumenų kalnas galėjo pakelti automobilį ir sviesti į priešininkės pusę. Kalbame apie tą patį – kino magiją, kuri gali priversti mus negalvoti apie tokias detales ir pasinerti į įvykių sūkurį.
Gal tuo reikėtų ir baigti šiuos svarstymus ir nesikabinėti prie „stiprių“ moterų personažų, nes kinas kuria iliuziją?
Kas dingo, kai Halkas tapo Halke?
Gerai, atmeskime fizikos dėsnius, fizines savybes, susitelkime į moterų kovotojų charakterį. Deja, dabartinių veiksmo filmų „stipriems“ moterų personažams dažnai trūksta žmogiškųjų savybių, tų asmenybės bruožų, kurie būtų ne tik atgrasūs, bet ir patrauklūs, pokyčių siekio, galų gale, gebėjimo pasinaudoti gudrumu ir visų kitų dalykų, kurie taip patinka žiūrovams. Sarah Connor neturėjo jokių šansų prieš Terminatorių, tačiau kovodama su juo ji naudojosi savo sumanumu. Šiuolaikinis moters personažas pats dažniau tampa silpnybių neturinčiu Terminatoriumi – ji turi didelę galią, bet ne potencialą, kurį galėtų išlaisvinti kokiame nors sumaniai sukurtame scenarijaus vingyje. Tokio primityvizmo pavyzdys – 2022 m. „Disney+“ serialas „She Hulk: Attorney at Law“, pasakojantis apie teisininkę, kuri po nelaimingo įvykio tampa moteriška Halko versija. Gal prisimenate 2003 m. filmą „Hulk“ apie mokslininką, kuris, pajutęs grėsmę, virsdavo žaliuoju ir nesuvaldomu milžinu? Virtęs milžinu Halkas tapdavo nenuspėjamas ir su kiekviena kita transformacija didėjo rizika, kad jis niekada neatgaus savo žmogiškojo pavidalo. Herojus ne kartą susidūrė su dilema, ar rizikuodamas savo gyvybe jis turėtų gelbėti artimuosius? O kokia yra ji – moteriškas Halkas? Teisininkė tampa Halke kada tik panorėjusi, po tokios transformacijos ji nieko nepraranda ir toliau išlaiko savo asmenybę, tik įgauna supergalių. Sugrįžti į ankstesnį pavidalą irgi gali kada tik nori ir jokių liekamųjų reiškinių nėra. Gal yra kokia nors tokių stebuklingų gebėjimų kaina? Jos nėra, yra tik „stiprus moteriškas personažas“ kiekvieną filmo akimirką, tiesi personažo linija.
Holivudo filmų kūrėjai, bandydami visaip prisitaikyti prie dabartinių tendencijų, renkasi įvairius sprendimus, pavyzdžiui, kultinių filmų perdirbinio, pakeičiant herojų lytį. 2016 m. pasirodė 1984 m. sukurto filmo „Vaiduoklių medžiotojai“ perdirbinys – toje versijoje vaiduoklių medžiotojus vaidino moterys. Pirmąją filmo pasirodymo dieną anonsinis šio perdirbinio filmukas „YouTube“ kanale surinko 12 000 „patinka“ ir 13 800 „nepatinka“, kiek vėliau jis tapo labiausiai nemėgstamu anonsiniu filmuku ir devintuoju labiausiai nemėgstamu „YouTube“ vaizdo įrašu – 280 000 „patinka“ ir daugiau nei milijonas „nepatinka“. Kaip buvo įvertinta tokia žiūrovų reakcija? Kaip homofobiška, mizoginiška neapykantos kampanija, kurią, anot aktorės Melissos McCarthy, sukėlė „labai, labai, labai, labai mažytė, mažytė, mažytė grupė žmonių“.
Bandymai imituoti vyrų elgesį ir manieras
Šiuolaikiniuose veiksmo filmuose „stiprios“ moterys dažnai vaizduojamos kaip bejausmės, atstumiančios, valdingos, agresyvios, impulsyvios. Ar toks požiūris yra reakcija į egzistuojančius stereotipus, siekis atsikratyti anksčiau filmuose matytų moterų kaip aukų, kurioms būtina pagalba arba pernelyg seksualizuotų personažų įvaizdžio? Galbūt, bet seksualizacija niekur neišnyko, o personažams labai trūksta autentiškumo ir gilumo, todėl žiūrovai lieka abejingi ir neįsitraukę.
Siekdami lygybės bet kokia kaina, scenaristai atima iš moterų personažų jų moteriškumą ir banaliai jį tiesiog pakeičia stereotipinėmis vyrų savybėmis. Ši perteklinė kompensacija sukuria priverstinai nenatūralius personažus ir scenas, nes bandoma imituoti tokį vyrų elgesį ir manieras, kokius mums rodė senesni veiksmo filmai. Bet ar moters personažas turi būti tik paviršutiniškai „kietas“, kuriam neleista parodyti įvairių emocijų ir pažeidžiamumo? Atėmus iš veikėjų iššūkius, jų silpnybes, eliminavus bet kokias nesėkmes, išryškinus tik agresiją, pergales, norą visus sunaikinti, nukenčia jų suvokimas – žiūrovas nebeklausia, kaip gali vienas 50 kg nugalėti dešimt po 120 kg, o klausia, kas per mėšlas personažo smegenyse.
„Stiprūs“ moterų žudikių personažai veiksmo filmuose daugeliui atrodo nykūs ir nepatrauklūs. Žiūrovams sunku įvardyti, ko trūksta šioms veikėjoms, tačiau jie instinktyviai atpažįsta autentiškumo ir ryšio su jais trūkumą. Holivudo primygtinis siekis konvejeriu tiražuoti „stiprius“ moterų personažus sukelia vis didesnį žiūrovų nepritarimą. Ironiška, bet stiprus moteriškas personažas, kuris iš pradžių buvo skirtas sustiprinti šią kryptį, tapo didžiausia silpnybe.
Kova dėl moteriškos stiprybės
Ar gali būti kitaip? Manau, kad atsakymą rasite šio filmo istorijoje. 2017 m. režisierės Patty Jenkins filmas „Nuostabioji moteris“ tapo daugiausiai pajamų surinkusiu filmu apie moterį superheroję visoje kino istorijoje, be to, tai daugiausia pajamų surinkęs moters režisuotas filmas. Filmo įvertinimas teigiamas, recenzijų svetainėje „Rotten Tomatoes“, kurioje per mėnesį apsilanko daugiau kaip 26 mln. lankytojų, filmas sulaukė 93 proc. lankytojų pritarimo. Kai kurie kino žiūrovai šį filmą laiko feministiniu, rodančiu moterų nepriklausomybę ir galią. Pati režisierė sakė, kad filmas yra „feminizmo sėkmė“.
Tačiau „Nuostabioji moteris“ daug kritikos sulaukė būtent dėl feministės tapatybės, esą ji neatitinka šiuolaikinių JAV feminizmo idealų. Pasak kritikų, filme vyrauja siekis patenkinti vyrų auditoriją, nes pagrindinė filmo „Nuostabioji moteris“ herojė stipriai vizualiai paveiki, perteikianti vyrų auditorijai erotines užuominas. Žymi feministinio kino teoretikė Laura Mulvey tokį reiškinį apibūdino taip: „Moterų išvaizda koduojama siekiant stipraus vizualinio ir erotinio poveikio, kad būtų galima sakyti, jog į jas reikia žiūrėti“. Trumpai tariant, vaizdai, personažai ir siužetai suteikia privilegiją vyriškajai auditorijai, siūlo „vizualinį malonumą“. Nors „Nuostabiąją moterį“ režisavo moteris, kritikuojama ir kerinti pagrindinę heroję vaidinusios aktorės Gal Gadot išvaizda, liekna figūra, šviesi oda, kad dėvėdama liemenėlę ir šortus, ji ekrane sąmoningai demonstruoja savo kūno formas. Net ir veiksmo scenose daugiausia dėmesio skiriama jos veidui ir šlaunims, kad būtų parodyta, kokia graži ir seksuali yra veikėja. Žodžiu, jei superherojė nori būti feminizmo ikona, jos grožis ir seksualumas, krūtinė ir apnuogintos šlaunys nereikalingi, nes visa tai teikia vizualinį malonumą vyriškajai auditorijai.
Žinoma, buvo ir švelniai prieštaraujančiųjų tokiai kritikai, teigiančiųjų, kad „Nuostabioji moteris“ yra galinga superherojė, kurios šlaunys tiesiogine prasme yra galingi ginklai ir jos turi būti rodomos, nes tai siunčia tam tikrą žinią moterų auditorijai, tačiau tuo pat metu jos neapsaugotos nuo vyriškų žvilgsnių. Taigi šlaunis demonstruoti reikia taip, kad moterys suprastų, jog tai ginklas, o vyrai nieko seksualaus nematytų, nes, anot kritikų, perdėtas kūno eksponavimas nepadaro herojės stipresnės, o greičiau daro ją patrauklesnę vyrų akyse.
Ginčai dėl „Nuostabiosios moters“galios kilmės?
Kritikai taip pat atsigręžia į originalą – 1941 m. Williamo Marstono sukurtą komiksą, pagal kurį buvo statomas filmas „Nuostabioji moteris“, teigdami, kad būtent originalas yra progresyviai feministinis, metantis iššūkį vyriškajam moters apibrėžimui, nes komikse „Nuostabiosios moters“ gimimas yra vien moterų reikalas“ – ji gimė ir užaugo pasaulyje, kuriame vyrai neegzistuoja, ir tapo patriarchatą griaunančiu simboliu, nes moters galiai vyrai neturėjo jokios įtakos, ji kilo tik iš moterų. Tačiau 2017 m. filme visa ši linija gerokai sudarkyta – „Nuostabioji moteris“ savo supergalią paveldėjo iš paties Dzeuso. Toks supergalios kilmės pokytis filme sukėlė audringą reakciją: „moterys įgijo tik tai, ką vyrai norėjo suteikti“. Pasak kritikų, originali versija griauna idėją, kad tik vyrai turi galią, o filme grįžtama prie patriarchalinės normos, kad moterims galią suteikia vyrai. Nepaisant to, kad filmo gale nuostabioji moteris nugali vyriškos lyties piktadarį, kritikų nuomone, šis siužeto momentas neatspindi moters drąsos, stiprybės ir galios, nes jos pergalė grindžiama tuo, ką jai suteikė vyras.
Be tai dar ne viskas. Nuostabiąją moterį vaidinanti aktorė Gal Gadot yra izraelietė, tačiau kritikams užkliuvo jo tipiškos baltosios moters išvaizda: blyški, liekna, aukšta nosis, ilgi plaukai. Be to, visus pagrindinius filmo veikėjus vaidina baltaodžiai. „Nuostabiosios moters“ autoriai kritikuojami, kad, be skirtingos seksualinės orientacijos ir rasės personažų, filmas taip pat nesugebėjo įtraukti skirtingų klasių moterų. Nuostabioji moteris – Amazonės princesė, gimusi privilegijuotoje klasėje, nedirbusi, kad užsidirbtų pragyvenimui, ir nėra patyrusi klasinės diskriminacijos. Todėl „Nuostabioji moteris“ atspindi ne visų moterų lyčių lygybę, o heteroseksualių, privilegijuotų ir šviesiaplaukių moterų ir, palyginti su daugeliu dabartinių veiksmo filmų moterų personažų, jis stipriai atsilieka nuo trečiosios feminizmo bangos.
Kas mūsų laukia?
Popkultūra daugelį metų plačiais potėpiais piešė spalvingą nusikaltėlių panoramą.
Buvome įpratę manyti, kad vyras žudo žiauriai žiūrėdamas aukai į akis, su iškrypėlišku pasitenkinimu ar įniršio pagautas nuleidžia jai kraują. Moteris, priešingai, stengdavosi nesusitepti rankų, ji mieliau įpils žiurkių nuodų į troškinį, nei nuspaus gaiduką ar vožtelės akmeniu per pakaušį. Šis popkultūros primestas įvaizdis nyksta. Pistoletai, peiliai, akmenys – moterų rankose. Gal laikas vyrams imtis subtilaus nuodų meno?
