Potvynio knygynas

Ernesta Mažalskaitė Parma

Specialiai IEVAi iš Italijos (+ maža autorės foto)

Potvynio knygynas

Venecija – ko gero, vienintelė vieta pasaulyje, kuri nesulaikomai smenga į jūrą, o žmonės ne tik neskuba palikti šio žemės lopinėlio, bet plūsta į jį nenutrūkstamais srautais. Pasak legendos, keisto likimo vietą prieš daugybę metų atrado nuo barbarų slėpęsi pabėgėliai. Saugumo ieškoję žmonės ant įvairaus dydžio salų įkūrė miestą, o vanduo tapo ne tik jų gelbėtoju, bet ir valdovu. Savo įnoringą charakterį Adrijos jūra vis dar galingai demonstruoja nenuspėjamais potvyniais. Po vandeniu reguliariai atsiduria daugybė gatvių, aikščių, kavinių ir parduotuvių. Supratęs, kad ne kovoti su vandeniu reikia, bet tiesiog išradingai prisitaikyti, savo pergale jau dvidešimt metų džiaugiasi vienintelio pasaulyje „Potvynio knygyno“ (it. Libreria Acqua Alta) šeimininkas italas Luigi Frizzo. Jo parduotuvė – viena iš keisčiausių Venecijos vietų.

CITATOS:

* Nusprendęs, kad laiku perskaityta knyga gali įprastai kasdienybei suteikti visiškai naują prasmę, italas pamažu ėmė kaupti būsimojo knygyno lobyną.

**2015 m. BBC knygyną paskelbė vienu iš gražiausių pasaulyje ir skyrė jam antrąją vietą, o žmonės ėmė plaukte plaukti į jį iš viso pasaulio.

 

(Beveik) pats gražiausias 

Pasakoti apie Veneciją nėra lengva. Ją reikia pamatyti, užuosti, paragauti, o galiausiai net ir perbristi pačiam. Šią ypatingą vandens karalystę geriausia atrasti klaidžiojant ir būtinai pasiklystant. O kai taip atsitinka, tenka sustoti ir atidžiai apsidairyti, kodėl miesto dvasia jus atsiviliojo būtent į tą vietą. Kiekvienam – savi lobiai, todėl aš norėčiau papasakoti apie mažytį, bet visame pasaulyje garsų ir knygoholikų numylėtą „Potvynio knygyną“.

Lygiai prieš dvidešimtį metų šį knygyną savo lėšomis atidarė Veneciją įsimylėjęs ir čia apsigyvenęs italas Luigi Frizzo. Sunku patikėti, bet sceną iš fantastinio filmo primenanti erdvė visgi yra tikrų tikriausias knygynas. Knygos čia remia sienas iki lubų, guli voniose, styro iš kibirų ir puodų, „plaukia“ patalpos viduryje prišvartuotoje gondoloje ar mažesnėse įvairaus dydžio valtelėse, dengia grindis ir net kyla laiptais! Beje, žavingas chaosas turi savo griežtą tvarką, kurią žino tik pats šeimininkas. Pirmoji knygyno patalpa skirta istorijai, dailei, kino menui, sportui ar muzikai, o antroji – populiarioms ir didelio pasisekimo sulaukusioms knygoms. Rinktis Luigi Frizzo siūlo tarp itališkų ir užsienio rašytojų kūrinių, paprastų atvirukų ar vertingų grafikos atspaudų su Venecijos vaizdais. O jeigu iškiltų problemų, visada galima kreiptis tiesiai į jį – vienintelį šios vietos „kompiuterį“. Filosofiškai nusiteikęs italas žaibiškai suras ieškomą leidinį, o mėgstantiesiems klausytis dar ir savo gyvenimo istoriją papasakos. „Venecija traukia romantikus ir įsimylėjėlius. Tik jie nežino, kad, vos tik įkėlę čia koją, jie įsimylės patį miestą. Niekam kitam jų širdyse vietos tiesiog neliks“, – į ūsą šypsosi knygyno šeimininkas. Jis taip pat pasidavė Venecijos magijai, ilgainiui susidraugavo su vandeniu ir dabar džiaugiasi jam tekusiu likimu. Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta. Ilgus metus praleidęs klajodamas po pasaulį ir išbandęs pačias įvairiausias veiklos rūšis, sielos ramybę italas rado atsitiktinai perskaitęs vieną, o vėliau tiek, kiek tik sugebėjo rasti austrų filosofo R. Šneiderio (1861–1925) knygų. Egzoterika ir iki tol visiškai negirdėta antroposofija – filosofija apie žmogų kaip dvasinių jėgų nešėją, buvo kaip tik tai, kas paskatino L. Frizzo savo gyvenimą pašvęsti knygoms.

Nusprendęs, kad laiku perskaityta knyga gali įprastai kasdienybei suteikti visiškai naują prasmę, italas pamažu ėmė kaupti būsimojo knygyno lobyną. Ilgai saugota, puoselėta ir galiausiai įgyvendinta „Potvynio knygyno“ idėja konkrečią formą įgavo 2004 metais. Nuo to laiko visi, tyčia ar netyčia čia užsukę knygų mylėtojai ir smalsuoliai, iš nuostabos netenka žado. „Man smagu žiūrėti į daugybės emocijų užlietus veidus. Tarp knygų ir žmonių sukuosi jau seniai, bet kai 2015-aisiais Didžiosios Britanijos radijo ir televizijos bendrovė (BBC) mūsų knygyną paskelbė vienu iš gražiausių pasaulyje ir skyrė jam antrąją vietą, žmonės pas mus ėmė plaukte plaukti iš viso pasaulio. Tiesa, ne visi jie čia plūsta pirkti knygų. Dauguma ateina tik apsidairyti ar nusifotografuoti. Bet man tas šurmulys patinka“, – išdidžiai pasakojo italas.

Venecijos vandens jausmas

Luigi Frizzo nėra tikras venecijietis, bet atvykęs į miestą jį taip įsimylėjo, kad liko čia gyventi. Iš pradžių sukauptą popierinį turtą jis laikė nedidelėje patalpoje, todėl kiekvieną rytą tekdavo jį iškrauti ir sudėti ant medinių lentynomis paverstų dėžių. Knygų buvo tiek daug, kad rytinio laiko visoms į dienos šviesą ištraukti neužtekdavo. Šioje vietoje reikia paminėti, kad Italijos įstatymai griežti. Visos komercinės įstaigos nurodytą valandą privalo užsidaryti pietums. Keistojo knygyno šeimininkui labiau rūpėjo knygos, o ne maistas, todėl vos ne kas antrą dieną tekdavo susimokėti baudą už įstatymų nepaisymą. Laimė, visai netoliese atsirado knygynui tinkama patalpa, kurią ponas Luigi nusipirko ilgai nemąstęs. Vos tik naująjį pirkinį pamatė vyro sūnus, išsigando. Knygyno patalpos buvo kaip tik toje Venecijos vietoje, kurią pirmiausia ir gausiausiai užlieja vanduo. Naujiena tėvo neišgąsdino. „Tebūnie jis „Potvynio knygynas“! – šovusia į galvą mintimi pasidalijo L. Frizzo. Taip gimė Libreria Acqua alta.

Potvyniai Venecijoje – jokia naujiena. Apie tai žinojo ir pirmieji čia įsikūrę žmonės. Aplink tyvuliavęs vanduo tuomet priglaudė pirmuosius gyventojus, bet kartu juos tarsi įspėjo, kad saugūs jie čia nebus niekada. Kasmet vėlyvo rudens ir žiemos sezonais net iki kovo mėnesio daugumą miesto gatvių ir aikščių vis dar užlieja vanduo. Šį fenomeną sukelia liūtys ir du vėjai: scirocco – pietryčių ir bora – šiaurės rytų. Apie artėjantį potvynį (it. acqua alta) visada praneša sirenos, tačiau kaip staigiai ims kilti vanduo, žino tik jūra ir vėjas. Net ir Venecijos simbolis – auksinis šv. Morkaus liūtas visur vaizduojamas tik su sparnais. Kaipgi kitaip jam pavyktų prižiūrėti visas savo valdas, kai jas užlieja vanduo?

Knygyno šeimininkas pasakojo, kad Venecija buvo pastatyta ant 118 įvairaus dydžio salų. Likimo išdaiga, nes būtent tokiu numeriu yra pažymėtas skubiosios pagalbos telefono numeris Italijoje. Bet ne pagalbos telefonas, o šalia esantys žmonės yra geriausia ir skubiausia pagalba. Kaip tik tokia, kurios prireikė per baisųjį potvynį, prieš penketą metų užliejusį visą Veneciją, o kartu ir knygyną. Vanduo pakilo taip staigiai, kad su šeima atskubėjusiam šeimininkui neliko nieko kito, tik liūdnai skėsčioti rankomis: knygas skaitė įsiveržusi jūra. Kai vanduo nuslūgo, daugybė savanorių susirinko gelbėti tai, kas liko iš apsemto knygyno. Gaila, bet didžiąją dalį knygų teko tiesiog išmesti, o kitas už simbolinę kainą nusipirko gailestingi žmonės. „Tačiau kaip tik tuomet ir supratome, kad savo nelaimę galime paversti tikrų tikriausia sėkme. Nuo tada jokie potvyniai mums nebaisūs!“ – tikino L. Frizzo.

Apie tai liudija knygyne iš enciklopedijų pastatyta tvora ir siena, knygomis grįstas takelis, kuriuo pažodžiui liepiama vaikščioti, suolelis, ant kurio patogiai atsisėdus galima paskaityti patikusį leidinį. Bet didžiausio dėmesio visgi sulaukia knygų laiptai, įrengti užpakalinėje patalpos dalyje. „Lipk lipk! Knygoms gyvenimą pabaigti laiptais daug geriau, nei tiesiog supūti sąvartyne“, – paragino mane knygyno šeimininkas. Ir iš tiesų, nedrąsiai užkopusi iki laiptų viršaus, nustebau pamačiusi kažkur jau matytą vaizdą. Prieš akis vėrėsi vienas iš 150 Venecijos kanalų, perjuostas vienu iš 400 tiltukų, o matyta scena buvo kadras iš filmo „Neįmanoma Misija: mirtinas atpildas“.

Luigi Frizzo pasakojo, kad filmavimas vyko intensyviai ir visai šalia, todėl norėdamas geriau matyti visą veiksmą jis ir surado genialų sprendimą. Akis tuo metu jam užkliuvo už kampe savo eilės į šiukšlyną laukiančių enciklopedijų. Vandens suniokotos knygos greitai virto laiptais, nuo kurių atsivėrė puikus vaizdas į kanalą.  Beje, užlipus laiptais galima pamatyti ir dar vieną ypatingojo knygyno perliuką – atsarginį išėjimą. Kai kanaluose pradeda kilti vanduo, bėgti reikia tiesiai… į vandenį! Prie atsarginio išėjimo prišvartuota gondola ne tik gelbėja kritiniu atveju, bet ir puikiai tinka fotosesijoms.

Sėkmingas pirkinys

2021 metų kovo 25 dieną Venecija atšventė 1600 m. jubiliejų. Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai medkirčiai iš Slovėnijos, Kroatijos ir Juodkalnijos miškų į būsimą miestą atgabeno daugiau nei milijoną medinių rąstų. Beveik keturis metrus siekiančius milžinus žmonės sukalė į dugną, ant viršaus surentė medines platformas, o ant jų pastatė mūrinius pastatus. Beje, miestui plečiantis rąstų reikėjo vis daugiau, todėl šiandienė Venecija laikosi ant beveik 10 milijonų nepaprastai atsparaus vandeniui alpinio maumedžio polių. Ir nors visas miestas kasmet į dumblą susmenga 1–2 mm, idėja pasinaudoti medinėmis pakylomis buvo sėkmingai pritaikyta ir „Potvynio knygyne“. Padedamas savanorių, L. Frizzo visas knygų lentynas užkėlė ant specialių polių, o likusias saugiai sudėjo į kibirus, puodus, dubenis, valtis ir net gondolą! „Gondolą į mūsų knygyną „atplukdė“ Venecijos dvasia“, – tvirtai tiki knygyno šeimininkas.

Judėjimas mieste daugybę amžių vyko tik vandeniu. Kanalais zujo įvairaus dydžio valtelės, o tarp pavienių namų driekėsi tik takai, davę pradžią dabartinėms gatvėms calle. Gražuolės gondolos visais laikais buvo išskirtinė transporto priemonė. Jos buvo tarsi pirmieji limuzinai, kuriuos sau leisti galėjo tik patys turtingiausi. Dar ir dabar irkluoti gondolą gali toli gražu ne visi norintys. Šį nepaprastai pelningą verslą gondolieriai perduoda iš kartos į kartą, o savo gondolas saugo kaip brangiausią turtą. „Kai man netikėtai pasitaikė galimybė nusipirkti senovinę, jau nenaudojamą gondolą, apsisprendžiau žaibiškai. Taip džiaugiausi pirkiniu, kad net nepagalvojau, kad atgabenti ją iki knygyno bus tikras iššūkis!“ – prisipažino knygyno šeimininkas. Į pagalbą teko kviestis net 40 draugų, kurie beveik dvylikos metrų ilgio senjorą ištraukė iš vandens ir nešte atnešė į „Potvynio knygyną“. Tiesa, įveikti siauras ir trumpas Venecijos gatveles buvo tikrai nelengva, todėl gondolą keletą kartų reikėjo net pastatyti stačiai! Galiausiai ji sėkmingai „įplaukė“ į knygyną, todėl labai tikėtina, kad čia įstrigo ilgam. Ir nors vandeniu gondola daugiau nekeliauja, kasdien apie ją banguoja neišsenkanti žmonių ir knygų jūra.

Į viršų