Agnė Palukaitienė
Ant išnykimo ribos? Ramiojo vandenyno salų pavojai
Klimato kaita – viena aktualiausių XXI a. problemų, turinčių didžiulį poveikį visam pasauliui. Tačiau kai kurios pasaulio vietos klimato kaitos padarinius jaučia stipriau nei kitos. Į šį nelaimėlių sąrašą patenka ir mažos salų valstybės Ramiojo vandenyno regione, tokios kaip Kiribatis, Tuvalu, Fidžis, Saliamono salos ir kitos. Dėl klimato kaitos keliamų problemų šios šalys susiduria su daugybe aplinkos, ekonominių ir socialinių iššūkių. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip klimato kaita veikia Ramiojo vandenyno salų valstybes.
CITATOS:
* Nan Madolis dažnai vadinamas Ramiojo vandenyno Venecija, nes yra pastatytas ant maždaug 92 dirbtinių salelių, sujungtų kanalais.
**
Viską pasiglemžianti jūra
Vienas iš pagrindinių klimato kaitos padarinių Ramiojo vandenyno salų valstybėse – jūros lygio kilimas, kuriam įtaką daro tirpstantys ledynai ir šylanti vandenyno temperatūra. Šis reiškinys itin pavojingas mažoms saloms, kurių didžioji teritorijos dalis yra vos kelių metrų aukštyje virš jūros lygio. Apskaičiuota, kad 67 proc. visos Ramiojo vandenyno salų infrastruktūros yra 500 m atstumu nuo pakrančių. Jūros lygio kilimas sukelia pakrančių eroziją, dėl kurios prarandamos svarbios teritorijos – ūkininkauti tinkama žemė, gyvenamieji plotai ir infrastruktūra. Be to, druskingas vanduo patenka į gėlo vandens šaltinius, taip mažindamas vartojamo vandens išteklius.
Jūros lygio kilimas ir erozija grasina visoms Ramiojo vandenyno saloms. Puikus pavyzdys yra Kiribatis – viena žemiausių Ramiojo vandenyno salų valstybių, kurios 80 proc. gyventojų gyvena mažiau nei 3 metrų aukštyje virš jūros lygio. Didelė dalis Kiribačio kaimų buvo visiškai užtvindyti, o gyventojai priversti persikelti į kitas teritorijas. Toks pats likimas laukia ir Taro salos, kuri yra administracinis Šuazelio salos provincijos centras, gyventojų. Dėl nuolatinių potvynių planuojama perkelti visą bendruomenę į saugesnę vietą žemyninėje dalyje.
Kai kurios salos jau tapo vandenyno dalimi. Saliamono saloms priklausanti Nuatambu sala, kurioje gyveno daugiau nei 25 šeimos, jau visiškai nugrimzdo į vandenį. NASA nustatė, kad Tuvalu saloje jūros lygis kyla 1,5 karto greičiau nei pasaulio vidurkis. Taip pat skaičiuojama, kad iki 2100 m. šis skaičius dar padvigubės. Tai reiškia, kad iki 2050 m. didžioji Tuvalu sausumos ploto dalis jau bus po vandeniu. Tokios situacijos reikalauja skubių ir efektyvių sprendimų, siekiant apsaugoti šių salų bendruomenes ir jų gyvenimo būdą.
Negailestingos orų prognozės
Klimato kaita padidina ekstremalių oro reiškinių dažnį ir intensyvumą. Ramiojo vandenyno salos vis dažniau susiduria su stipresniais ir dažniau pasikartojančiais tropiniais ciklonais ir intensyviomis audromis, kurios naikina namus, infrastruktūrą ir kenkia žemės ūkiui. Pavyzdžiui, 2015 m. Vanuatu saloje taifūnas Pam padarė didžiulę žalą, sunaikindamas beveik 90 proc. šalies pastatų ir infrastruktūros. Vanuatu stipriai nukentėjo ir 2020 m., kai šalį nuniokojo ciklonas Harold – vienas iš stipriausių įvykusių 2020 m., pasiekęs 5 kategoriją. Jis taip pat smogė Fidžiui, Tongai, Saliamono saloms.
Klimato kaita sukelia dažnesnes ir intensyvesnes šilumos bangas, pasireiškiančias geriamojo vandens trūkumu, didėjančiais šilumos smūgių atvejų skaičiais ir infekcijų plitimu. 2015 m. šilumos banga Papua Naujojoje Gvinėjoje sukėlė sveikatos krizę, ypač kaimo vietovėse, kur žmonės turėjo ribotą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų ir gėlo vandens. Šios šilumos bangos metu itin padaugėjo dehidratacijos atvejų. 2017 m. Fidžis patyrė didelį dengės karštligės protrūkį, kuris paveikė tūkstančius žmonių. Ligos plitimą paskatino ilgesnės ir šiltesnės lietingo sezono sąlygos, dėl kurių padaugėjo virusą pernešančių uodų.
Šilumos bangos taip pat kenkia koraliniams rifams, kurie yra labai jautrūs temperatūros pokyčiams. Šiltesni vandenys sukelia koralų balinimą, mažindami jų atsparumą ligoms ir didindami mirtingumą. Koraliniai rifai yra svarbios žuvų veisimosi ir maitinimosi vietos, o pakrančių erozija ir koralų rifų nykimas keičia žuvų migracijos modelius, mažina populiaciją ir gali sukelti rūšių nykimą. Ši problema itin aktuali vietiniams gyventojams, nes žuvininkystė yra vienas pagrindinių gyventojų maisto ir pajamų šaltinių.
Grėsmė kultūriniam paveldui
Daugelis Ramiojo vandenyno salų valstybių turi turtingą kultūrinį paveldą, kuris yra glaudžiai susijęs su gamta. Tradicijos, menai ir ritualai atspindi gilų salų gyventojų ryšį su aplinka, parodydami, kaip jie prisitaikė prie unikalių gamtinių sąlygų ir kaip vertina bei saugo savo gamtinį paveldą. Jūros lygio kilimas ir ekstremalūs orai gali sunaikinti svarbias kultūrines vietas, senąsias tradicijas ir žinias, perduodamas iš kartos į kartą. Tai kelia grėsmę šių tautų tapatybės ir kultūros išlikimui.
VISOS 3 NAN MADOLIO (fotkiu pavadinimuose) nuotraukos prie šio teksto
Viena iš vietovių, susiduriančių su nykimo grėsme – Nan Madolis – senovinis miestas Mikronezijos valstijoje Ponapėje, kuris laikomas viena paslaptingiausių ir įspūdingiausių archeologinių vietovių pasaulyje. 2016 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Nan Madolis dažnai vadinamas Ramiojo vandenyno Venecija, nes yra pastatytas ant maždaug 92 dirbtinių salelių, sujungtų kanalais. Nan Madolio statytojai naudojo didžiulius bazalto akmenis, kurie sveria iki 50 tonų. Iki šiol nežinoma, kaip šie akmenys buvo atgabenti ir išdėstyti tuometinėmis technologijomis. Kai kurie mokslininkai teigia, kad akmenys buvo perkelti naudojant primityvius svertus ir rąstus, tačiau tikslus metodas lieka paslaptyje.
Nan Madolis buvo svarbus politinis ir religinis Ponapėje gyvenusios Saudeleur dinastijos centras, kuriame buvo atliekamos įvairios apeigos ir ceremonijos. Nors miestas buvo intensyviai apgyvendintas iki XV a., staiga jis buvo apleistas. Priežastys, dėl kurių mieste neliko gyventojų, nėra aiškios. Kai kurie mokslininkai mano, kad tam įtakos galėjo turėti klimato pokyčiai, resursų, tokių kaip gėlas vanduo, išsekimas arba politiniai konfliktai. Šiuo metu pagrindinę grėsmę Nan Madolio istoriniam palikimui kelia jūros lygio kilimas, nes aktyvėjantys potvyniai gadina ar net naikina akmenines konstrukcijas. Didėjanti erozija gali pažeisti dirbtines salas ir akmenų struktūrą, silpnindama statinių pamatus ir didindama griūties riziką. Ilgainiui tai gali sukelti negrįžtamus nuostolius Nan Madolio paveldui.
Kitas kultūrinio paveldo nykimo pavyzdys – egzotiškieji Havajai, kurie yra gerai žinomi dėl savo tradicinių hula šokių festivalių. Hula festivaliai – svarbi kultūrinio identiteto dalis, kuri skatina Havajų kalbos, muzikos ir mitologijos puoselėjimą. Hula nėra tik pramoga – tai gili kultūrinė tradicija, per kurią perduodamos legendos, istorijos ir senieji papročiai. Hula šokėjai dažnai dėvi specialiai festivaliams sukurtus kostiumus, kurie atspindi jų pasirodymo temą arba istoriją. Tradiciniai kostiumai gali būti pagaminti iš natūralių medžiagų, tokių kaip tapa (medžio žievės audinys), pandano lapai, kokoso riešutai ar plunksnos.
Dažnos audros trikdo šių festivalių organizavimą – jie atšaukiami dėl blogo oro, tradicines festivalio vietas pasiglemžia jūra ir tenka ieškoti naujų, dažnai brangesnių, variantų. Be to, klimato kaita neigiamai veikia augmeniją, iš kurios gaminami tradiciniai instrumentai ir kostiumai. Hula festivaliai yra svarbūs ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Jie pritraukia turistus, kurie leidžia pinigus vietos restoranuose, viešbučiuose, suvenyrų parduotuvėse ir t. t. Dažnesni ekstremalūs orų reiškiniai gali sumažinti turistų skaičių, o tai turės neigiamą poveikį vietiniams verslams.
Klimato pabėgėliai
Dėl klimato kaitos sukelto jūros lygio kilimo ir ekstremalių orų reiškinių didelė dalis Ramiojo vandenyno salų gyventojų praranda savo namus ir pragyvenimo šaltinius. Dėl šios priežasties gyvenimas šiose salose tampa nebeįmanomas ir daugėja vidinės bei tarptautinės migracijos atvejų. Klimato pabėgėliai – taip vadinami žmonės, nusprendę palikti namus dėl vis didėjančių klimato kaitos keliamų iššūkių. Klimato pabėgėlių problema aktuali ne tik Ramiojo vandenyno salų regione – remiantis IDMC duomenimis, nuo 2008 m. daugiau nei 376 mln. žmonių visame pasaulyje buvo priversti migruoti dėl ekstremalių oro sąlygų, o 2022 m. buvo rekordiniai ir vien per juos 32,6 mln. žmonių tapo klimato pabėgėliais.
Per pastaruosius du dešimtmečius tūkstančiai Kiribačio gyventojų migravo į Naująją Zelandiją, Fidžį ir kitas šalis. Dėl šios priežasties 2014 m. Kiribačio vyriausybė įsigijo žemės Fidžyje, siekdama užtikrinti saugų prieglobstį savo gyventojams. Mokslininkai skaičiuoja, kad, remiantis vidutinės klimato kaitos scenarijaus prielaida, iki 2055 m. tarptautinė migracija iš Kiribačio turėtų padidėti 35 proc. 2011 m. Tuvalu vykusi sausra privertė paskelbti ekstremalią situaciją, paskatinusią didelį gyventojų išvykimą. Per pastaruosius metus daugelis tuvaliečių migravo į Naująją Zelandiją per specialią migracijos programą, per metus leidžiančią 75 Tuvalu piliečiams persikelti į šią šalį.
Ieškodami stabilesnio ir saugesnio gyvenimo svetur, klimato pabėgėliai susiduria su ekonominiais bei socialiniais iššūkiais. Persikėlimas į naujas vietas dažnai reiškia ne tik darbo praradimą, bet ir kultūrinę atskirtį. Naujoje vietoje migrantai turi prisitaikyti prie kitokių gyvenimo sąlygų, o tai gali sukelti stresą ir nesaugumo jausmą. Tarptautinė bendruomenė pradeda pripažinti klimato pabėgėlių problemą ir ieško sprendimų. Jungtinės Tautos ir kitos tarptautinės organizacijos teikia finansinę paramą pažeidžiamoms šalims, siekiant padėti geriau prisitaikyti prie klimato kaitos. Be to, siekiama kurti teisinį klimato pabėgėlių statusą, kuris suteiktų jiems apsaugą ir teises tarptautiniu lygiu.
Kaip išgelbėti rojaus kampelius?
Tarptautinė bendruomenė turi svarbų vaidmenį kovojant su klimato kaita Ramiojo vandenyno salų valstybėse. Ypač reikalingos tarptautinės iniciatyvos ir investicijos. Jų yra daug ir įvairių, tačiau viena ryškiausių – Žaliasis klimato fondas (GCF), kuris teikia finansinę paramą besivystančioms šalims. GCF finansavo projektą, skirtą atkurti ir pagerinti ekosistemas ir vandens tiekimą Fidžyje. Šiuo metu organizacija vykdo projektą Vanuatu, kurio tikslas – sukurti klimato poveikiui atsparias ir tvarias priemones, užtikrinančias vandens kokybę. Kaip ir dauguma tarptautinių organizacijų, GCF taip pat susilaukia kritikos dėl savo neveiksnumo, tačiau negalima paneigti fakto, jog šis fondas skiria dideles lėšas Ramiojo vandenyno salų išsaugojimui.
Siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį, ir pačios salų valstybės diegia įvairias prisitaikymo priemones. Pavyzdžiui, Kiribatis, siekdamas apsaugoti pakrantes nuo erozijos ir potvynių, įgyvendina mangrovių sodinimo projektus. Mangrovės veikia kaip natūralūs barjerai, sudaryti iš prie potvynių ir atoslūgių bei sūraus vandens prisitaikiusių augalų. Mangrovės stabdo krantų eroziją, saugo nuo potvynių, o taip pat sušvelnina bangų mūšą per audras ir yra prieglobstis žuvų mailiams. Prie kintančių klimato sąlygų bando prisitaikyti ir Tuvalu. Dėl nuolatinio gėlo vandens stygiaus Tuvalu valdžia įrenginėja lietaus vandens surinkimo sistemas, kurios padeda užtikrinti švaraus vandens tiekimą bendruomenėms. Lietaus vandeniui surinkti skirtos talpyklos didina gėlo vandens prieinamumą, gerina jo kokybę ir sumažina priklausomybę nuo požeminio vandens išteklių.
Palikti klimato kaitos padarinių šalinimo atsakomybę tik salų valdžiai ir tarptautinėms organizacijoms – ne išeitis. Vietos bendruomenių įtraukimas į sprendimų priėmimo procesą yra būtinas, siekiant užtikrinti, kad priemonės būtų tinkamos ir efektyvios. Visuomenės žinios ir patirtis gali suteikti vertingų įžvalgų ir padėti sukurti sprendimus, pritaikytus konkrečioms sąlygoms. Ne ką mažiau svarbus ir visuomenės švietimas, padedantis bendruomenėms geriau suprasti klimato kaitos poveikį, prisitaikymo galimybes ir suvokti, koks svarbus yra jų vaidmuo.
Viskas keliose rankose
Klimato kaita kelia didelę grėsme pasauliui, o Ramiojo vandenyno salų valstybės yra vienos labiausiai jaučiančių jos padarinius. Jūros lygio kilimas, ekstremalūs orų reiškiniai, žemės ūkio ir žuvininkystės bei sveikatos problemos yra tik keletas iš daugybės iššūkių, su kuriais susiduria šios šalys. Tačiau tarptautinė bendruomenė kartu su vietos valdžia ir vietiniais gyventojais gali imtis veiksmų, padėsiančių sumažinti ar bent jau pristabdyti klimato kaitos poveikį. Tik veikdamos kartu šios skirtingos grupės gali užtikrinti, kad Ramiojo vandenyno salų valstybės turėtų galimybę išlikti ir klestėti ateityje.